(istorija, glaudžiai susijusi su tuo, ką matote)
Kartais pristinga žmonių, kuriems galima išsakyti tai, kas guli ant širdies. O kartais viskas priešingai: kada galvoje tiek daug minčių... bet jas norisi pasilaikyti sau tam, kad jos šildytų tiek ramią, tiek sunkią minutę. Tačiau be viso to yra trečias kelias. Jis apsprendžiamas dulkių nuvalymu nuo maigyklės, atsitraukimu nuo visų akmeninių rutulių, kuriuos anksčiau ar vėliau teks sukelti. Tai yra savo dar likusio smegenų tūrio atskleidimas šioje bekraštėje erdvėje. Čia užtenka vietos tiek pikiravimui ties padebesiais, tiek rausimuisi gilyn į mėšlavabalių namus. Ir kartais ateina tokių momentų, kada šis šunkelis takelis yra pats tinkamiausias. Mano žemėlapyje šįkart pavaizduotas jis.
Papasakosiu tau, gerbiamasai skaitytojau, jeigu tokių išvis bus, apie vieną neseniai įvykusią dieną mano pasaulyje. Duris užverti visada suspėsite, nė vienas čia nebus laikomas prieš valią ar prieš valstybės priimtus įstatymus. O tie, kurie pasiryžo - praveriu jums duris. Tik atsargiai, nes neišsiurbiau namų, nepažadu, kad išeisit tokie patys.
Ta diena įvyko visai neseniai. Nepasakosiu, kada, nes oficialiai tuo metu buvau kitoje vietoje. Taip pat nepasakosiu, kur. Tiesiog labai atsargiai praskleisiu paslapties šydą.
14 valandą užvėriau buto duris. Užsukau į kitoje asfaltuoto kelio pusėje esantį vieno plačiai Lietuvoje žinomo prekybos centro pastatą nupirkti vieno svarbaus atributo, be kurio vargu ar įmanoma įsivaizduoti šį pasakojimą. Vėl perėjus kelią, pasiekiau stotelę. Apsidairęs, ar neartėja koks nors BMW, su palengvėjimu įlipau į vielabraukį, kuris mane nugabeno į autobusų stotį. Ten, sprendžiant pagal įvykių logiką, nuvairavau save prie vienos tokių transporto priemonių. Atsisveikinęs su trimis eurais, gavau teisę prisėsti viduje. Prasideda kelionė į už 100 kilometrų esantį miestą. Į Jos miestą.
Bet šįkart - ne pas Ją.
Šįkart kelionė pašvęsta kitam žmogui, kurį taip seniai norėjau išvysti. Tą žmogų/moterį gyvai mačiau vieną kartą, prieš penkerius metus, sukoręs 145 kilometrus nuo gimtų namų. Ir tada keikiau baisiausiais žodžiais už tai, ką ji išdarinėjo su mano palaikoma komanda. Būčiau sutikęs, jog tą dieną ji būtų nežaidus. Tačiau viena lauke ne karė. Komanda nugalėjo. O dabar, prabėgus kone pusšeštų metų, jau važiuoju į kitą miestą. Ratas apsisuko. Važiuoju dėl jos.
Pagal planą turėjau ją pamatyti jau pernai. Tačiau pagalius į ratus kišo tam tikri asmenys. Neįvardindamas, kas jie tokie, pasakysiu: vienas jų žaidė, o vėliau treniravo tuometinę „Statybą“, o kitas rungtyniavo garbingą „Statybos“ istoriją nubraukusiame „Lietuvos ryte“. Suprantama, jog toje komandoje, kurios sudėtyje buvo ji, buvo pilna aukštesnio lygio krepšininkių, tačiau mano egoistiškos mintys man ramybės neduoda iki dabar. Kai komanda laimi 30 taškų sužaidus pusantro kėlinio, jau būtų galima pasidairyti ir į suolo galą. O kartais dar geriau. Prieš išvažiuojant į išvyką, vertėtų ją priimti į autobusą. Dėl šios priežasties nuplaukė du įmanomi pamatymai. O kartą tai neatsitiko ir dėl mano kaltės.
Kiek galima? Atėjo laikas taisyti klaidas.
Šešiolika valandų trisdešimt minučių. Išlipu viename iš dviejų Lietuvos miestų, kuriame kursuoja troleibusai. Vienas tokių mane po aštuonių minučių priėmė pas save. Nuvežė ten, kur ir nebyliai prašiau - į Saulėtekį.
Beje, man atvykus į šį miestą jame dar buvo šviesu. Žengiant jo gatvėmis jis tamsėjo. O jame pabuvus pusvalandį visiškai aptemo. Sutapimas? Galbūt...
Septyniolika valandų penkiolika minučių. Kiek nedrąsiai žengiu pro Saulėtekio alėjos 2 pastato duris. Dar nedrąsiau užlipu į antrąjį aukštą. Įsitaisau balkone. Laukiu pasirodymo.
Ir jo sulaukiau.
(atsiprašau dėl keptuvės lygio nuotraukų)
Taigi 100 kilometrų ir įskaitant miesto transportus pustrečios valandos į vieną pusę važiavau dėl antrosios pagal pajėgumą moterų krepšinio lygos rungtynių. Tiksliau, dėl vienos žaidėjos, atstovavusios aikštelės šeimininkių - Vilniaus universiteto komandą.
Jūs paklausite, kam visa tai?
Atsakymas - noras, didelis noras ir patriotizmas.
Moterų krepšinis Lietuvoje yra taip giliai nustumtas į antrą planą, kad vargu ar įmanoma nustumti dar daugiau.
Paklauskite bet kurio kauniečio, kokia komanda atstovauja Kauną Lietuvos krepšinio lygoje ir kas joje rungtyniauja. Gausite smulkiai išdėstytą atsakymą su sudėtimis, pozicijomis, galbūt netgi artimiausių namų rungtynių tvarkaraščiu. O po to paklauskite - kokia komanda atstovauja Kauną Lietuvos moterų krepšinio lygoje? Daugelis sutrikę tylės. Ir tai tinka pasakojant ne tik apie klubinį krepšinį, bet ir apie rinktinę. Taip, atsiras žinančių Kamilę Nacickaitę, bet tikrai ne dėl to, kaip ji rungtyniauja ar kokia jos statistika. (nors tokius žmones irgi iš dalies suprantu). O kas dar rungtyniauja? Vėl tyla.
Prisiminkime 1997 ir 2005 metus. Lietuva - Europos čempionė, „Lietuvos telekomas“ - Eurolygos bronzos medalių laimėtojas. O po to po truputį susidomėjimas moterų krepšiniu ėmė silpti. Panašu, jog iš tiesų teisūs tie, kurie teigia, jog mes mylime ne krepšinį, o save krepšinyje. Jeigu nėra pergalių - nėra ir susidomėjimo. O juk būtent kuo didesnio susidomėjimo reikia! Neabejoju, jog dėl to tikrai pakiltų žaidėjų motyvacija, atsirastų didesnis gazas pačių rungtynių metu, galbūt daugiau merginų pasirinktų sportininkių kelią. Ir tai galioja kalbant ne vien apie moterų krepšinį, bet ir apie kitas sporto šakas.
(du vaizdo įrašai, skirti visiems. Tiems, kas matė, prisiminimui, tiems, kas nematė, kad suprastų, ką prarado)
Galbūt aš esu kvailas, tačiau visiškai nesuprantu vyriškosios giminės atstovų. Paimkime bet kurias moterų krepšinio rungtynes. 10 žaidėjų vienu metu aikštelėje stengiasi, dirba, prakaituoja, dar 14 žaidėjų sėdi ant suolo ir jas ragina iš visos širdies. Kas gali būti geriau, negu stebėti šitokią kovą? Galų gale juk ir pasigrožėti galima. Patikėkite, tikrai yra į ką pasižvalgyti. O kur dar sportinis azartas... Moterų krepšinyje aistros ir noro nė kiek ne mažiau negu vyrų. O kas sėdi tribūnose? Giminės, draugai, pažįstami, komandų ir lygos vadovai... ir viskas.
Šias rungtynes, kuriose taip norėjau pabuvoti, įskaitant mane stebėjo penki žiūrovai. Didžiausia pagarba visiems keturiems likusiems.
O važiuoti buvo verta. Reginiu nenusivyliau.
Nors komanda, kurią palaikiau, buvo tikrai aukštesnio lygio, tačiau varžovės kovojo. Ne kartą teko paploti ir joms, kai jos vienu perdavimu atkirsdavo visą maniškių gynybą arba susispausdavo vietoje ir laiku. Nuo to azartas buvo tik didesnis, kai jos ne kartą panaikindavo, atrodo, ganėtinai solidžią taškų atsargą. O dar daugiau noro šaukti ir ploti atsirasdavo tada, kai į aikštelę žengdavo ji. Ta žaidėja, kurią po penkerių metų vėl galėjau matyti aikštelėje. Taip, pavyko ne viskas. Taip, buvo ir klaidų. Tačiau ko jau ko, bet pastangų ir kovingumo iš jos neišmuši net alkūnėmis. Neabejoju, jog tie reti piliečiai, kurie domisi moterų krepšiniu, apie ją dar išgirs. Tokių psichologiškai ir fiziškai tvirtų žaidėjų tikrai reta.
(statistikos mėgėjams)
Taigi rungtynės baigėsi maniškių pergale. Sunkesne nei tikėjausi, tačiau šio fakto jau niekas neatims.
O po rungtynių sekė eilinis patvirtinimas, kad pasielgiau teisingai, atvykęs čia.
Nuaidėjus finalinei sirenai paplojęs skubiai nusileidau prie sporto salės durų. Norėjau kiekvienai duoti penkis ir pasveikinti su pergale. Tiesa, neįvertinau to fakto, kad sporto salė turi dvejas duris...
Užtat įvertinau tą faktą, jog išėjimas iš pastato tėra vienas. Įsikūriau prie jo. Ir laukimas davė vaisių.
Žinote tą jausmą, kai kiekviena maža smulkmenėlė gali suteikti tiek šilumos, kad jos užteks dar labai ilgam? Kai kiekvienas ištartas žodis, kiekviena praleista minutė suteikia tiek vertės, kurios neįvertinsi jokiais pinigais ar papasakojimais? Taip pat buvo ir čia.
Mūsų pokalbis truko vos dvi-tris minutes. Tačiau verta važiuoti ir laukti net ir dėl tiek. Nors užversti galvą į viršų nereikėjo tiek daug, kiek tikėjausi (ūgių ir protų skirtumas maždaug penki centimetrai ne mano naudai), tačiau tas trumpas pokalbis buvo pilnas šilumos. Ir kai ko įteikimas bei apsikabinimas prieš kiekvienam pasukant savais keliais... Toks jausmas, tarsi vien dėl to būčiau atvažiavęs ir pagaliau tai gavęs. Net išėjęs į lauką ir vilkdamasis link reikalingos stotelės negalėjau nustoti šypsotis. Ir dabar negaliu, kol barškindamas klavišais rašau šiuos sakinius.
O važiuodamas atgal turėjau galimybę dar kartą realiai viską pergalvoti.
Visos tos, kurios tą vakarą pabuvojo aikštelėje ar šalia jos, yra vertos pagarbos.
Iš moterų krepšinio turtų neužgyvensi. Pasižiūrėti rungtynių ateina tik saujelė gerbėjų. Iš trenerių pagiriamųjų žodžių beveik neišgirsi, pastebimos tik klaidos ar silpnesnės pusės. Už aikštelės ribų pilna pagundų, kuriomis susiviliojus moterų krepšinio aukštumos taptų labai tolimos. Ir vis dėlto jos eina, dirba, stengiasi. Rungtynėse mes matome tik galutinį darbo variantą. Mes net nenutuokiame, kiek jos darbo įdeda treniruotėse, fiziniame pasirengime. Todėl mes turime bučiuoti kulnus visoms, kurios pasiryžta žengti šiuo keliu, nesvarbu, kokio lygio pirmenybėse jos žaistų. Dar labiau tai turėtume daryti trenerėms ir treneriams, kurie aukoja savo laiką, nervus, sveikatą, kad iš jų išspaustų viską, ką jos gali ir dar daugiau.
O kalbant apie mano palaikytos komandos varžoves apskritai reikėtų sustoti ir gerai viską apmąstyti.
Vilniaus universitetas žaidė su krepšinio klubu „Patriotės“. Šis klubas turi ir kitą pavadinimą, iš penkių žodžių. Lietuvos moterų kurčiųjų krepšinio rinktinė.
Net užima kvapą prisiminus, kaip jos iš paskutiniųjų stengiasi sušukti komandos šūkį. Kaip kartais tęsia ataką, nematydamos, jog teisėjai sušvilpė ir sustabdė laiką. Kaip jos ploja po taiklių metimų, nors komandos draugės tų plojimų neturi galimybės girdėti. Galų gale kaip jos apšilimo metu, sėdėdamos ant suoliuko, taip pat ir aikštelėje bendrauja gestų kalba.
(neieškokite garso, jo nėra. Tiesiog pasižiūrėkite)
Tai yra puikus pavyzdys visiems, kaip, atrodytų, neturint jokių galimybių daryti tai, kas tau patinka, vis dėlto įmanoma upę priversti tekėti į kalną. Jeigu dar kas nors išdrįsta skųstis, kaip jam sunku, kaip viena ar kita yra neįmanoma, arba nusprendžia tai, ko siekė, mesti, tokiam žmogui galima parodyti šias merginas. Be abejo, vyrų kurčiųjų krepšinio rinktinė nusipelno ne mažesnės pagarbos. Nekalbėsiu apie gaunamą finansavimą, mažą susidomėjimą ar dar ką. Tiesiog tokiems žmonėms norisi lenktis iki pat žemės už tai, ką jie daro, kaip jie vienas kitą palaiko, kaip stengiasi.
O pats supratau, kaip gerai padariau, kad nepakeičiau planų ir išsiruošiau į šią kelionę. Pasigrožėjau geru reginiu. Pamačiau kovą. Pamačiau pergalę. Pamačiau savo taip mėgstamą žaidėją. Pabendravau su ja. Turėjau unikalią galimybę išvysti komandą, kuri yra kitokia, nei visos kitos.
Svarbu tai, kad sezonas tik įsibėgėja. Turėsiu dar ne vieną galimybę pasigrožėti komandos ir atskirai vienos žaidėjos žaidimu.
Svarbu tai, kad tokių ir panašių istorijų turėtų būti dar ne viena.
Ir svarbu tai, kad nesulūžo Milka.
