Prieš keletą dienų, gruodžio 20-ąją, savo gyvenime įjungiau riboto ilgumo pauzę. Netgi nesu tikras, ar dabar apskritai gyvenu. Tai ne tiek gyvenimas, kiek egzistavimas, kada nėra to, kuo gyvenu ir kas mane visada išjudina iš tos sustabarėjusios rutinos bei niūrių minčių. Žinoma, aš visada esu gyvas meile Jai - taip buvo, yra ir bus, ir Ji visada bus mano širdyje. Tačiau apie Ją dar bus daug progų pakalbėti kada nors ateityje. O visiems tiems, kurie jau ruošėsi iššauti šampaną - nesijaudinkite, priešingai negu kai kas norėtų, aš sugrįšiu jau kitais metais, su nauja energija ir lengvu kvaištelėjimu.
Į gyvenimą sugrįšiu jau kitais metais - sausio 9 dieną. Tada vėl keliausiu ten, kur bumbsės kamuoliai, kur emocijos liesis per kraštus, kur palaikysiu savus ir savas, paliksiu savo balsą ir jėgas. Tada jau tikrai galėsiu pasakyti: pagaliau! Pagaliau aš vėl tribūnose ir pagaliau aš vėl pasineriu į gyvenimą ir iš naujo pamilstu antrąją savo meilę - krepšinį!
Taigi gruodžio 20 diena buvo diena, kai paskutinį kartą šiais metais rungtynes stebėjau gyvai. Gal išoriškai ir atrodžiau pakankamai ramus, tačiau viduje emocijos tiesiog kunkuliavo. Kodėl taip buvo, papasakosiu jau greitai. Gaila tik to, kad metai buvo užbaigti pralaimėjimu. Tokie jie ir buvo - permainingi, su daugybe nenuspėjamų siužetinių vingių, pergalių paskutinėmis sekundėmis ir beviltiškų pralaimėjimų. To pakanka, kad galėčiau teigti, jog metai buvo įdomūs ir pakankamai geri.
Yra tokia žmonių kasta, kuri besibaigiant metams skaičiuoja gerus, blogus darbus, įvykdytas/neįvykdytas užduotis, ir sulig paskutiniu laikrodžio dūžiu pasižada sau, kad ateinantys metai bus geresni, sykiu užsibrėžia naujus planus, o po to - trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Niekada savęs netapatinau su jais, ypač planavimo srityje - neįsivaizduoju net ką rašysiu po dviejų sakinių. Tačiau šiokią tokią metinę statistiką vis dėlto susivedžiau.
(jos vedimas atrodė štai taip)
Pirmiausia man labai rūpėjo, kiek kartų aš apsilankiau savojoje bažnyčioje per mišias - salėje per rungtynes. Skaičiavimas privertė kilstelėti nežinia kada šukuotus antakius - apsilankiau viso labo 27 rungtynėse. Vos kiek daugiau nei dvejos rungtynės per mėnesį - skystas rezultatas. O juk tarp jų buvo ir gloryhunterizmo apraiškų - „Žalgirio“ rungtynės Eurolygoje, LKL batalijos. Tokiu būdu tuos žmones ir tas komandas, kurioms aš esu pasišventęs, mačiau dar rečiau. Todėl šiandien kreipsiuosi į juos visus - Pakruojį Kaune, Uteną Vilniuje bei gimtojo miesto komandą ir išsipasakosiu viską, kas man rūpi ir ką aš noriu pasakyti.
1. Pakruojis Kaune. Per keturias lygas atgal į #22
(aut. Linas Šilkaitis)
Tave stebiu nuo pat tada, kada pats išmokau varytis kamuolį, jeigu galima tai pavadinti varymu. Tave mačiau stovyklose Birštone, Šventojoje, daugybėje sporto salių dar iki tau pradedant rungtyniauti aukštame lygyje. Ir stebėjau aš tave šiais metais ir niekaip negalėjau nusikratyti tos minties - kaip, atrodytų, ramiai ir užtikrintai tu rungtyniauji? Tarsi įeitum į aikštelę, padarytum, kas priklauso, ir išeitum. Atrodo taip paprasta... Nors nė velnio taip nėra.
Po šios nuotraukos frazė „užėjimas iš užpakalio“ įgavo naują prasmę (aut. Linas Šilkaitis)
Per metus spėjai sudalyvauti keturiose skirtingose lygose - KKML, NMKL, LMKL ir BWBL. Ne paslaptis, kuri lyga yra stipriausia, kuri - kiek silpnesnė, kuri, pacituojant protingus žmones - šūdlygė, o kuri išvis klausimas, kam įdomi. Tačiau tikrai neskirsčiau jų būtent taip - į visas rungtynes norėjau eiti vienodai. Taigi tave mačiau 5 KKML, 2 NMKL, 3 LMKL ir 2 BWBL rungtynėse. Pirmoji metų pusė prabėgo labai smagiai ir pergalingai, tiesa, žaidžiant žemesnėse lygose. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina tavo ir „LSU-Kauno“ chebros pasiekimų. Parodykite man prašau kitą žaidėją, kuri, tegul ir mėgėjoms, suleistų 38 taškus per 32 minutes? Kuri antrojoje pagal pajėgumą lygoje pasiektų trigubą dublį? Taptų taikliausia tritaškininke? Galų gale - kuri tame pačiame sezone pasidabintų auksu ir sidabru?
(aut. Linas Šilkaitis)
Taip, tegul tai buvo ir mėgėjų lygos finalas, visgi jis buvo įsimintinas, nes jis tapo auksiniu. Pirmą kartą turėjau galimybę gyvai matyti auksą laiminčią savo palaikomą komandą, ir dar laiminčią viso labo vieno taško persvara! Kiek apmaudoka dėl išsprūdusio kito finalo, bet ne dėl to, kad jis buvo pralaimėtas, o dėl to, kad užuot važiavęs paskui savas į Vilnių, turėjau apsiriboti tiesiogine transliacija. Bet kokiu atveju, tai buvo smagi metų dalis! O ir tavo pačios žaidimas nepaliko abejingų, jog tu laisvai gali žaisti ir aukštesniame lygyje. Tiesa, vienas dalykas akis labai badė - tai 21 numeris. Po penkerių sezonų su 22 marškinėlių numeriu tai buvo taip neįprasta...
(aut. Linas Šilkaitis)
Užtat nuo spalio 9 dienos viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pagaliau atgavai savo numerį ir mano akys vėl atsigavo, stebėdamos tavo nugarą, grįžai į komandą, kurioje buvai praleidusi tris sezonus ir tapusi viena jos lyderių, bet va komandos žaidimas... Kle kle kle. Iš penkių rungtynių man stebint - nulis pergalių, nors dvejose susitikimuose pergalės buvo ranka pasiekiamos. Tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime mačiau tave, patiriančią traumą. Gal ji ir nėra viena sunkiausių, bet matyti tave nešamą iš aikštės tikrai nelengva. Nelengvas, akivaizdu, bus ir visas likęs sezonas. Šį kaip nors reikės atkentėti, kadangi aukšti tikslai, deja, bet nepasiekiami. Tačiau kitą sezoną, jeigu tik komandos branduolys išsilaikys, jau būsite apsitrynusios, pergalių skaičius augs kas savaitę. Pasinaudodamas tribūna tą ir noriu pasakyti visai komandai: „aistės“, neišsibėgiokite ir būkite stiprios. Yra sirgalių, kurie visada Jus palaikys, kad ir koks būtų rezultatas, yra trenerių, kurie kasdien dirba vardan Jūsų. Jūs kasdien tampate vis geresnėmis, ir situacija nuo šiol tik gerės. Tikiu Jumis ir Jūsų jėga. Drauge mes galime daug, nes mes komanda - AISTĖS!
2. Utena Vilniuje. Kai žaidėja iš kito Lietuvos galo tampa artimesnė už visas kitas
(aut. Augustas Didžgalvis)
Ech... Tu turbūt neįsivaizduoji, kiek daug tu man reiški. Nors tau paskyriau ir praėjusį tekstą, negaliu apie tave neužsiminti dar kartą.
Kaip dabar menu kratymąsi į tavo gimtąją Uteną stebėti Moksleivių krepšinio lygos II diviziono finalinio ketverto rungtynių. Be abejo, važiavau ne šiaip stebėti, o palaikyti savų - pakruojiečių. Ir per pirmąsias rungtynes, kurios vyko būtent su šeimininkių komanda, vienas bandydamas perrėkti tikrai pakankamai aktyvius aistruolius nepalioviau stebėtis uteniškių "penkioliktos" žaidimu: kiek gali ta dvimetrinė išdarinėt ką nori, po velnių? O ištiksėjus keturiasdešimčiai minučių buvau vienintelis žiūrovas, kėlęs rankas į viršų - mes laimėjom! Faktas - Pakruojis yra stipresnis, ir su ta mintimi užmiršau ir apie tave, ir apie tavo komandos draugių replikas mano adresu. Tuo metu tikrai negalėjau numatyti, jog prabėgs kone šešeri metai, ir tave palaikysiu taip stipriai, kaip turbūt nieką kitą.
(aut. Augustas Didžgalvis)
Aikštelėje tave pagaliau pamačiau tik lapkričio 6 dieną. O pagal planą turėjau pamatyti gerokai anksčiau, dar metų pradžioje. Tačiau buvo žmonių, kurie to nenorėjo. Tiksliau, kurie nematė tau vietos komandoje. Atėjau, pamačiau, paplojau ir išėjau. Pergalė tai pergalė, bet ne to čia atėjau...
Austėėėjaaa, kuuur tuuu...
Iki šiol skauda širdį prisiminus, kaip stebėjau LKF taurės finalą tarp Utenos ir Sūduvos. Skaudėjo ne dėl žaidimo - toli gražu, su juo viskas buvo aišku. Skaudu buvo dėl to, kad taviškių triumfą stebėjau internetu. O juk turnyras vyko mano studijų mieste - Kaune... Labai nemalonus ir spaudžiantis jausmas buvo ir dėl komandos vadovų elgesio su tavimi. Iki šiol nesuprantu jų motyvų ir turbūt ir nesuprasiu. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo pačiai apsispręsti likti komandoje, kiek psichologinių jėgų tam teko paskirti. Ir akivaizdu, kad neklydai: juk sezoną vainikavo Lietuvos čempionės titulas!
Ką daryti, kai nenuvažiuoji palaikyt komandos? Tik printskrynint...
O nuo šio sezono pradžios viskas perėjo į dar aukštesnį lygį. Ne tik dėl krepšinio, bet ir dėl to, jog tegul ir skirtinguose universitetuose, bet esame kolegos - studijuojame tą patį dalyką. Labai džiaugiuosi dėl to, nes turėsime stimulą palaikyti ryšį ne viena skirtinga tema. Nors mes bendraujame gana retai, spėjau susidaryti įspūdį, jog esi labai darbšti pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse, atkakli, užsispyrusi, taip pat linksma, mėgstanti pajuokauti, nusimananti apie labai daug ką. Prie viso šito pridėkim krepšinį bei ūgį (kas mane pažįsta, žino, kodėl pabrėžiau būtent jį) ir gausime žmogų su kone visomis įmanomomis gerosiomis savybėmis. Tikiuosi, kad mes kada nors turėsime galimybę pabendrauti atskirai, akis į akį. Nujaučiu, jog tai būtų vienas iš įsimintiniausių bei smagiausių pokalbių, kuriuose tektų sudalyvauti.
(aut. Augustas Didžgalvis)
Grįžkime prie krepšinio. Nors atstovauji Vilniaus universiteto komandą, kuri rungtyniauja tiek Akvilės lygoje, tiek Lietuvos studentų krepšinio lygoje, Kaune iki šių metų pabaigos buvo numatytos viso labo vienerios VU rungtynės. Šitiek laukti po to, kai jau ir taip bergždžiai laukiau visą sezoną, ir pamatyti vos vieną mačą? Ačiū, ne. Pasinaudojau galimybe nuvažiuoti į Vilnių ir pagaliau pamatyti tave tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų. Ir aš tikrai nelikau nusivylęs, kaip tik priešingai - įklimpau dar giliau. Po to karto pasidarė akivaizdu - praleisti daugiau galimybių būtų tiesiog nusikalstama. Tuo būdu luktelėjau keletą dienų po egzaminų sesijos, kad pamatyčiau dar vienerias rungtynes, šį kartą jau Kaune. Teko nueiti na lieva ir sirgti ne už savąjį universitetą, tiesa, tam buvo pilnai pateisinama priežastis - tu. Stebėdamas rungtynes jaučiau, kaip jaudulys gniaužia gerklę. Ne tik dėl to, kad deficitas augo sulig kiekviena minute, bet ir dėl to, jog ir tau pačiai sekėsi pakankamai sunkiai. Teko ir griebtis už galvos, ir laikyti špygas, ir kelti rankas į viršų, ir ploti, skatinant tave ir komandos drauges. Gaila tik, kad nepavyko pabendrauti po rungtynių - ir kažkaip prasilenkėm, ir po to jau man reikėjo skubėti (ačiū VDU sporto centrui, įsikūrusiam tokioje fantastiškai strategiškai patogioje vietoje, kad iki reikalingos stotelės per dumblynę reikia eiti 20 minučių). Tačiau galimybių dar bus labai daug. Neabejoju, kad mes susitiksime daugybę kartų. Pamatysiu tave su legendiniu 22 numeriu, kuriuo rungtyniauja tik nuostabios krepšininkės, galbūt savo akimis pamatysiu atkovotų kamuolių rekordo pagerinimą, kuris priklauso tau (koks jis? Teisingai, 22). Ir pabendrausim, ir pasidžiaugsiu pergalėmis, ir palaikysiu sunkią minutę. Sėkmės tau didžiausios ir ateinančiais metais!
(aut. Augustas Didžgalvis)
3. Gimtasis miestas. Apmaudus iškritimas ir šuolis į viršų
(aut. Algis Padora)
Po pirmojo komandos sezono 2013/2014 metai, kuriame tragedijų buvo tiek, kad net nesinori prisiminti, kiti metai, be abejo, bus kiek ramesni. Tačiau ne kovos aikštelėje prasme - joje tradiciškai verda bekompromisinė kova. Šiemet mačiau aštuonerias jūsų kovas, iš kurių laimėtos šešerios. Vienas iš dviejų pralaimėjimų buvo patirtas per mano gimtadienį. Pralaimėti praleidus tritaškį paskutinę rungtynių sekundę...
Tai buvo paskutinės rungtynės, kurias mačiau tą sezoną. Tačiau ir nematant buvo tiek dramų, kad sunku net apibūdinti. Aštuntfinalio serija prieš ignaliniečius - namuose 100:103 po pratęsimo, išvykoje 83:87 pirmavus 38 minutes... Antrus metus iš eilės iškristi aštuntfinalyje tikrai nebuvo malonu. Bet kaip jūs pradėjote šį sezoną! Prisipažinsiu, neabejojau, kad būsite pirmojoje turnyrinės lentelės pusėje, bet kad iš devynerių rungtynių laimėsite aštuonerias, to tikrai nesitikėjau. Pasisekė pamatyti visas namų rungtynes, kuo taip pat labai džiaugiuosi. Mačiau ir vienintelį kluptelėjimą - nieko baisaus, visiems nutinka. Užtat kiti mačai buvo puikūs! Net ir švieslentei užfiksavus pakankamai didelę taškų atsargą nereiškia, kad rungtynėse nebuvo intrigos. Išvydau ir pratęsimą, ir ne bet kokį - pergalingą! Tose rungtynėse palikau ir balsą, ir delnus, ir kojas. Buvo verta! Ir bus verta ir visą likusį sezoną. Išlikusi sava chebra plius gerai į komandą įsilieję legionieriai lygu puikus lydinys, galintis įveikti bet ką. Taip ir bus. Lauksiu atkrintamųjų varžybų, kuriose jau tikrai pavyks praeiti pirmąjį etapą, o gal ir dar toliau. Šaunuoliai, vyrai!
(aut. Alvydas Žukauskas)
Baigęs pasakojimą apie savus, susivedžiau ir šiokią tokią savo statistiką:
Aplankytos rungtynės - 27;
Iš jų pergalingos - 15;
Pralaimėtos - 12;
Lyga, kurios rungtynėse apsilankiau daugiausia kartų - RKL;
Komanda, kurios rungtynėse apsilankiau daugiausia kartų - Pakruojo „Pakruojis-Lygumų ŽŪB“;
Teisėjų pasiuntimas garsiai - vid. 0,5 karto per rungtynes;
Teisėjų pasiuntimas mintyse - plius begalybė;
Spyriai į krepšio stovą - 1.
Kita statistika jau neaktuali, kadangi jos nevedžiau.
Taigi šie metai išties buvo įdomūs, turtingi įvairaus rango varžybomis, emocijomis, auksu, sidabru ir priešpaskutinėmis vietomis. Visi tie, į kuriuos aš kreipiausi - gerų atostogų ir lauksiu grįžtant į aikšteles. O pats jau dabar su nekantrumu laukiu to momento, kada per komandų pristatymą galėsiu atsistojęs ploti savoms ir saviems. Nes tai reikš, kad lieka vos kelios minutės iki ginčo kamuolio. Jį išmetus - sveikas, gyvenime, aš vėl čia!
Gerų atostogų visiems!
