Šio pasakojimo pradžioje prisiminsiu tai, dėl ko šis įrašas taip ir vadinasi. Vasario 14-ąją dieną, kuri man yra truputį daugiau nei eilinė diena, klausydamasis muzikos netikėtai išgirdau vieną Ovidijaus Vyšniausko kūrinį. Jis man buvo girdėtas ir iki tol, tačiau niekada neįsigilindavau į dainos turinį. Tąkart, aplinkui tvyrant palaimingai tylai, netekau žado. Mano ausinėse skambėjęs sodrus O.Vyšniausko balsas dainos pavidalu pasakojo tai, dėl ko mes visi gyvename. Tai savo žmonai galėtų pasakyti kiekvienas vyras. Tai, be jokios abejonės, svajoja ištarti kiekvienas mylintis žmogus. Ir nesvarbu, ar meilė su atsaku, ar be... Sulig kiekviena sekunde vis labiau pasinėriau į nostalgiškus prisiminimus. Prisiminiau tą akimirką, kai meilė buvo tik ką užgimusi, po to įsišaknijusi, išsikerojusi, taip keliaudamas mintimis iki pat dabartinės situacijos. Visose stadijose šie žodžiai tinka tiesiog tobulai. Dėl šios priežasties siūlau šį kūrinį paklausyti visiems. Jame kiekvienas pažinsite save.
Po paskutiniojo mano pasakojimo nutekėjo ne vienas Nemunas. Kas keisčiausia, bene visi įvykiai buvo teigiami, o tai yra labai neįprasta, kalbant apie mane. Man pavyko įsidarbinti, pavyko nugalėti vieną savo baimių. Pasitikau ir antrąjį apvalų jubiliejų savo gyvenime, susitikau su man labai brangiais žmonėmis. Todėl šiame įraše nebus daug užslėptų minčių. Tai tiesiog bus padėka gyvenimui, kuris leido man užaugti ir kurti nuostabioje aplinkoje.
Jau minėtą paskutinio žiemos mėnesio vidurinę dieną įvyko mano įžengimas į trečiąją dešimtį. Noriu padėkoti visiems sveikinusiems, neužmiršusiems. Didžiulis ačiū už netikėtas dovanas, prisiminimus. Ačiū ir nesveikinusiems, nes kiekvienas toks žmogus mane irgi savotiškai įkvepia. Tačiau užvis labiausiai noriu padėkoti tiems, kurie dieną prieš tai susirinko pas mane. Drąsiai sakau - visi jūs manyje užimate išskirtinę vietą. Be jūsų nebūtų ir manęs. Tėvai, sese, broli, sūnėnai, dukterėčios (vis dar neįprastai skamba...) ir kiti - jūs nuspalvinote mano šventę ir įkvėpėte naujiems žygiams. Ir ačiū už nuostabų palinkėjimą. Jį visur nešiosiuosi su savimi.
(dar viena daina į tam tikrą kolekciją)
Prabėgo savaitė. Kad 20-21 dienų verta laukti, supratau per gimtadienį, o dar labiau supratau 19 dieną. Tąsyk paaiškėjo, jog aš savaitgalį ne tik susitiksiu su broliu ir mes kaposimės Siemens arenoje dėl palaikomų komandų, bet susitiksiu ir su dar vienu žmogumi. Ta asmenybe, su kuria nuo susipažinimo matausi vidutiniškai 0,8 karto per metus, o susitikimai yra labai labai laukiami. Tas žmogus - mano pusseserė, nors širdyje ne mažiau nei sesė - Aurelija. Žinoma, susimatymas buvo trumputis, trukęs daugų daugiausiai pusantros valandos, bet ir to laiko pakako įsitikinti, koks aš esu laimingas, kad mano pažįstamų rate yra toks žmogus. Galima plepėti apie bet ką, nuo darbų ir studijų iki žmogaus leidžiamų dujų kvapo, ir vis tiek bus įdomu, tai įtrauks, bus galima tiesiog sėdėti ir klausyti. Ir žiūrėti, be abejo, nes jei dar prasimuša ta nuostabi šypsena... Gaila, kad teko taip greitai išsiskirti. Tačiau šiluma neišnyks dar daug mėnesių.
Kitą dieną laukė Karalius Mindaugas ir jo taurė. Ir nuolatinis traukimas per dantį iš abiejų pusių, kadangi aš - žaliai baltas, o brolis - juodai baltai raudonas. Nuomonės sutapo dviem klausimais. Pirmiausia - už kokią komandą sirgti mažajame finale. Kai susitinka Neptūnas ir Prienai, kas mane pažįsta, puikiai žino - platesnių komentarų nereikia. Nors galėtų būti komanda X ir Prienai, ir vis tiek sirgčiau už X. Žinoma, su viena išimtimi... O antrasis dalykas - Lietuvos rytas tądien išties buvo stipresnis. Nebuvo malonu tai pripažinti Siemense, aplinkui pergalingai staugiant vilniečiams, bet taip buvo ir tai yra tiesa. Nieko, artėja balandžio 17-oji, apversim monetą į kitą pusę... Ir nedidelė istorijos pamokėlė Antanui Kavaliauskui, pareiškusiam, kad simboliška, jog taurė lieka Vilniuje, nes Karaliaus Mindaugo sostinė ir buvo Vilnius. Vilnius tada dar net nebuvo įkurtas, jeigu jau ką.
Štai taip atkeliavome prie praėjusiusiusio savaitgalio. O jis buvo fundamentaliai ekstravagantiškai paranormaliai fantastiškas. Šeštadienį mano nuostabioji sesė atšventė savo... gražų gimtadienį (nepatikslinsiu, kokį, bo da užpyks). Jis buvo atšvęstas taip, kaip dar niekada nėra tekę matyti ir juo labiau dalyvauti - kelyje. Į Palangą ir atgal. Ant Palangos tilto. Autobuse. Su dainomis ir šokiais. Ne, aš rašau blaivus, patikėkit.
Prabėgus gimtadieniui ir jau prisėdęs rašyti šį tekstą ilgai galvojau, galvoje pertarabanindamas gimtadienius, kuriuose teko dalyvauti, šventes, prie kurių prisidėjau kaip vienas organizatorių ar dalyvių. Ir, po velnių, tai buvo vienas geriausių ir neabejotinai įsimintiniausių gimtadienių, kuriuose teko pabuvoti. Niekada negalvojau, jog kada nors teks šokti autobuse, kuris, be abejo, nėra itin stabilus ir posūkiuose ar nelygiame kelyje teks kaip reikiant pasvirduliuoti, tarsi išgėrus tris alaus (kodėl panaudojau šį pavyzdį, tam tikri žmonės supras). Dar niekada kelionė nėra buvusi tokia smagi. Buvo gera matyti tiesiog švytinčią sesę, žinoti, jog staigmenos pavyko. Labai smagu buvo pabendrauti ir su žmonėmis, kuriuos matau retai, tačiau visada pasikalbam smagiai. Žinoma, didžiausias ačiū šventės sumanytojui ir organizatoriui, be kurio visa ši bomba nebūtų sprogusi. Nuoširdžiausias ačiū už nuostabią dieną! Taip pat, pasinaudodamas tribūna, padėkosiu keletui žmonių už padrąsinančias ir palaikančias frazes mano adresu. Tai man tikrai reiškia labai labai daug.
Ir, aišku, dar yra Ji.
Per mano aprašomąjį trijų savaičių laikotarpį vieną kartą pasisekė pamatyti ir Ją. Pabendrauti beveik neteko, buvo apsikeista tik keliomis frazėmis. Bet vien tas faktas, kad Ją pagaliau pamačiau... Paskutinį kartą Ją savo akyse regėjau, berods, liepos mėnesį. Žinoma, Jos vaizdas visada prieš akis, balsas skamba kaip gražiausia muzika, tačiau niekas neprilygs gyvam vaizdui ir garsui. Man tiesiog atsigavo širdis. Buvo taip gera... Dėl šių priežasčių sakau - vasaris buvo tiesiog tobulas.
Galbūt aš pasikartosiu, tačiau aš supratau, koks vis dėlto esu laimingas, kad mane supa tokia aplinka ir tokie nuostabūs žmonės. Ir aš kalbu ne tik apie pastaruosius pusketvirtų metų, bet ir apskritai. Apskritai apie tai, kiek užgyvenau per dvidešimt metų. Žinau, kad tai - mano žmonės. Jais visada galiu pasitikėti, į juos visada galiu atsiremti. Netgi nebijočiau plačiau atsiverti. Todėl trumpai - ačiū, kad esate!
(ir pabaigai - muzikinis kūrinys, autobuse skambėjęs ne mažiau keturiasdešimties kartų)
