(daina, kurios visada klausausi, kada mano nuotaika prastesnė)
Šiuo metu, kai rašau šiuos žodžius, už lango siaučia škvalas. Simboliška - liūtys ir žaibai jau senokai trankėsi ir mano galvoje.
Praėjo nemažai laiko nuo tada, kada paskutinį kartą virtualiai susitikau su didžiai gerbiamu skaitytoju. Ilgai mąsčiau, kas nuo to laiko pasikeitė? Ogi nieko. Tas pats gyvenimas, tos pačios mintys, tie patys žmonės. Užtat gerai tai, ar blogai? Va čia jau klaustukas. Kaip ir tie žaibai už lango - sekundės dalį apšviečia kelią, bet tuo pačiu metu gali pridaryti daugybę nuostolių.
Iš vienos pusės, tai yra gerai. Jei pamenate, praėjusį kartą čia pasakojau apie sau brangiausius žmones. Niekas nepasikeitė - jie ir toliau tokie pat geri, ir toliau su jais puikiai bendraujama. Nepasikeitė mano gyvenamoji vieta. Nepasikeitė santykiai su draugais. Nepasikeitė mano mėgstami užsiėmimai. Nepasikeitė... daug dar kas nepasikeitė.
Bet yra ir dar vienas dalykas, kuris nepasikeitė. Ir tai yra dalykas, kuris mane lėtai žudo iš vidaus. Taip, jūs atspėjote, apie ką aš.
Šioje situacijoje galiu padaryti tik vieną išvadą.
Aš esu kvailys. Visiškas, absoliučiai nemąstantis idiotas.
Problema ta, kad tas idiotas yra nemąstantis, bet jaučiantis.
Jau daugiau nei pusketvirtų metų aidi šauksmas tyruose...
Aš puikiai suprantu, kad teigiamo atsakymo niekada nebus. Jis yra, bet ne man. O apie...(stengdamasis išvengti neverbalinių išsireiškimų, sakinį nutraukiau)
Tad kodėl stengtis dėl to, kas neįmanoma? Ir pats nesuprantu. Smegenis atitinkama informacija dar pasiekia, bet širdies - ne. Nors ta širdis jau seniai perskilusi, lūžusi ir vaikštanti su ramentais.
Bet kuris blaiviai mąstantis žmogus mano vietoje jau seniai būtų išmetęs buvusią meilę iš galvos. Galbūt jau ir susiradęs kitą taikinį. Galbūt netgi ir šūvis būtų sėkmingas. Esmė ne tame. Esmė tame, kad kiti toje gyvenimo sankryžoje neabejotinai grįžtų atgal ir pasirinktų kitą kelią. O mano sankryžoje visus kitus įvažiavimus pasitinka ženklas „Plyta“.
Būna tokių momentų, kai atrodo, jog viskas, pagaliau istorija baigta. Pagaliau bus verčiamas naujas puslapis. Deja, kaip vėliau paaiškėja, tai tėra klaidžiojimas rūke, o jam išsisklaidžius pasirodo, jog tik sukau ratus ir vėl atsidūriau tame pačiame taške. Iki šiol nesuprantu, kaip tai vyksta.
Merginų, kurioms būtų galima rodyti dėmesį, mano aplinkoje - nors vežimais vežk. Universitete, mieste, krepšinio aikštelėje... Visais savo gyvenimo laikotarpiais aš daugiau bendravau su merginomis, nei su vaikinais. Progą įsižiūrėti kurią nors iš jų turiu labai dažnai. Juolab, kad man iš tikrųjų sekasi. Tai - nuostabios asmenybės.
O man reikia tik Jos.
Visą širdį okupavusi Ji. Ir niekas nesikeičia, kad ir kiek kartų bandyta auglį išpjauti.
Tai pasireiškia įvairiais būdais. Daugeliu atveju bent jau laikinai pavyksta mintis prislopinti, sėkmingai arba ne nukreipiant ja kita linkme. Bet yra viena vieta ir vienas paros metas, kada jau niekas nepadės ir niekada nuo to nepabėgsiu. Įsitaisius lovoje ir pasiruošus miegui, visada noromis ar nenoromis nukeliauju pas Ją. Keliauju prisiminimų gijomis, kurių yra tiesiog marios, nesvarbu, kad ir kaip retai Ją matau. Keliauju svajonėmis: šiek tiek tikėtinomis ir visiškai nerealiomis, nuo pačių žemiškiausių iki tiesiog dangiškų. Skrendu, plaukiu, einu, šliaužiu. Kol kitą rytą realybė vėl negailestingai smogia į galvą.
Kam apskritai to reikia? Tai yra klausimas, kurį sau užduodu bene dažniausiai iš visų. Į šį klausimą dar neradau nei teisingo, nei neteisingo atsakymo. Paieškos vyksta, bet nesėkmingai. Mąstau dažnai, bet veltui. O tada ateina naktis... ir visi tokios būties klausimai tampa antraplaniais, užleisdami vietą patys žinote kam.
Po paskutiniojo mano pasakojimo Ją pamačiau vieną kartą. Didžiąją daugumą susitikimo maniau, kad jis bus toks pat, į kokį pavirto jau didžioji dauguma jų - pasisveikinimas, persimetimas keliais žodžiais ir atsisveikinimas. Bet paskutiniąją valandą situacija pasikeitė iš esmės.
Tais laikais, kai mes dar susirašinėdavome, esame turėję ne vieną atvirą pokalbį. Tiesa, dauguma jų įvykdavo dėl mano kaltės, kada nesulaikydavau savo emocijų tokioje vietoje, kur jų apskritai nereikia. Iki šiol negaliu sau to atleisti, ir vargu ar kada galėsiu.
O tąkart labai netikėtai prasidėjusi atvirumo valandėlė buvo užvesta būtent Jos. Neišviešinsiu nė vieno žodžio ir nė vienos frazės, pasakytos tame pokalbyje. Tik pasakysiu tai, kad tai buvo mano atviriausias pokalbis su Ja, koks tik yra kada nors buvęs. Apie viską: nuo mano parašytos istorijos apie Ją iki kitų dalykų, kurie, tikiuosi, taip ir liks aptarti prie keturių akių. Daug dar ko nespėjau pasakyti, kol pokalbis (ne)tikėtai nenutrūko.
Aš maniau, kad tai bus pagrindinis vaistas, padėsiantis galų gale užbaigti šitą vargo vakarienę. Kurį laiką atrodė, jog iš tiesų taip bus. Mintys apie Ją prislopo. Be abejo, jų buvo, bet ne tiek, kiek anksčiau. Lioviausi viską sukęs vien tik apie Jos paveikslą. O bet tačiau. .. Praėjo savaitė, dvi, ir vėl grįžau prie starto linijos.
Visiškai nebemoku gyventi be Jos.
100 procentų, kad darau blogai. 1000 procentų, kad tai, jog nesugebu Jos pamiršti, yra didelė klaida. 10000 procentų, kad noriu tai pakeisti. 100000 procentų, kad man tai nepavyksta.
Suprantu, kad tai yra dvasinis charakiri. Pamojuot ranka ir atsisveikint su visais? Nesinori. Per mažai dar gyvenimo mačiau. Legendos apie gulbes įgyvendinimui realybėje laikas dar neatėjo. Kiti išbandyti būdai neveikia. Ką daryti?
Greičiausiai telieka tik laukimas.
Laukti ir tikėtis. Gal pagaliau kažkas pasikeis. Gal pagaliau išmoksiu gyventi ir be Jos. Tai būtų lygu stebuklui, tačiau kartais jie įvyksta.
„Laikas gydo žaizdas. Išgydys ir tavąją“ - Jos išmintis.
