Praėjo metai - jau kaip ir laikas grįžti į eterį.
Ilgo teksto šįkart nebus.
Tiesa, jeigu kas nors tikitės optimistiškesnių minčių nei įprastai, paprašysiu baigti skaityti jau čia.
Jeigu kas nors ką nors tikitės suprasti, padarykit tą patį.
Nes rašysiu sau.
Ir rašysiu vėl apie tą patį, kaip visada.
Užaugusių ir subrendusių grūdų galima rasti tik vieną.
Baigėsi tai, kas truko ilgiau, nei pusantro tūkstančio dienų. Tai, kas man suėdė neišpasakytai daug nervų, o kas svarbiausia - laiko.
Pusantro tūkstančio dienų tikrai galima padėti kitur, nei padėjau aš.
Dalį to padėjimo galite matyti ankstesniuose postuose.
Taip. Gulbė išskrido su gulbinu, o gulbiukas liko krante, taip ir nepramokęs skraidyti. Skraidyti ne padebesiais, o taip, kaip reikia. Bet jis suprato, kad gulbę reikia paleisti. Tegul sau skrenda. Nenori - nereikia. Vis tiek prisimins, kai kažko reikės.
Bet daugiau tos pačios klaidos gulbiukas nebekartos. Jis pasižadėjo sau tvirtai. Sprendimas neatėjo per dieną, bet link jo eita kryptingai. Kartais dar žvilgsnis nukrypsta tolyn į horizontą, tačiau po to grįžta atgal į žemę. Dabar gulbiukas purvinas, apsilaužęs snapą, bet svarbu, kad gyvas.
Ir į tą pusę ilgesingas žvilgsnis paskutinį kartą nukrypo prieš kone du šimtus dienų. Dabar kartais irgi nukrypsta. Bet nebe ilgesingas, o daugiau ironiškas.
Atrodė, viskas bus gerai, atsikračius pagrindinio inkaro.
Kur tau... Šito durniaus gyvenime taip nebūna.
Panašu, jog gulbiukas skraidyti taip ir neišmoks.
Nematomų ir matomų kliūčių per daug.
O daugiausia jų - jo paties galvoje.
„Kai tiki, svajonės pildosi“ - taip viešai šneka daugybė gulbių.
Bet po to jos juokiasi iš nuoširdumo ir didžiulių pastangų.
Taip pat ir iš atvirumo. Žodžių, kurie rinkti ne vieną savaitę.
O didžiausią gyvenimo nuopolį paverčia pašaipa.
Kartais apskritai ignoruoja.
Gal taip tik dvi gulbės šneka?
Oi, pirmąją reikia užmiršti pilnai. Ji jau toli.
Doviduvanye, kaip sakoma.
Ups, vėl susimaišiau.
Negalima sakyti, kad viskas gulbiuko gyvenime blogai. Anaiptol - labai daug kas gerai.
Vien jau ši vasara kokia. Bus ką prisiminti dar likusį gyvenimą.
Bet va tas laimės sopratis...
Gali neturėti nieko ir būti laimingas. Gali turėti viską ir nejausti laimės.
Šituo konkrečiu atveju... Nėra pagrindinio gyvenimo tikslo.
Tiksliau, jis yra. Bet žuvo paskutinės viltys jį įgyvendinti.
Dar pusantro tūkstančio dienų paskandinti baloje gulbiukas nesiruošia.
O šimtai kitų, brendusių dar ankstesnėms nesibaigus, atsimušė į sieną. Minkštą, bet vis tiek sieną.
Aišku, smagu, kai viskas klostosi kardinaliai priešingai ankstesnei istorijai. Bet žinant, kad pabaiga bus ta pati, sparnai svyra.
Pinda tu pinda...
Vėl viskas susiraizgę į krūvą. Visos pilkosios ląstelės ir tai, kas iš jų likę.
Gordijaus mazgas.
Atrišti negali, bet gali perkirsti.
Užtat rankos tam nekyla.
Kol kas.
Ljubomora irgi žudo.
Vienas žingsnis pirmyn - keliolika metrų žemyn?
Galbūt.
O kodėl gi ne?
Tai jau nebūtų sensacija.
Iš tamsos į tamsą.
Kelias į naktį.
(daina, kurios visada klausausi, kada mano nuotaika prastesnė)
Šiuo metu, kai rašau šiuos žodžius, už lango siaučia škvalas. Simboliška - liūtys ir žaibai jau senokai trankėsi ir mano galvoje.
Praėjo nemažai laiko nuo tada, kada paskutinį kartą virtualiai susitikau su didžiai gerbiamu skaitytoju. Ilgai mąsčiau, kas nuo to laiko pasikeitė? Ogi nieko. Tas pats gyvenimas, tos pačios mintys, tie patys žmonės. Užtat gerai tai, ar blogai? Va čia jau klaustukas. Kaip ir tie žaibai už lango - sekundės dalį apšviečia kelią, bet tuo pačiu metu gali pridaryti daugybę nuostolių.
Iš vienos pusės, tai yra gerai. Jei pamenate, praėjusį kartą čia pasakojau apie sau brangiausius žmones. Niekas nepasikeitė - jie ir toliau tokie pat geri, ir toliau su jais puikiai bendraujama. Nepasikeitė mano gyvenamoji vieta. Nepasikeitė santykiai su draugais. Nepasikeitė mano mėgstami užsiėmimai. Nepasikeitė... daug dar kas nepasikeitė.
Bet yra ir dar vienas dalykas, kuris nepasikeitė. Ir tai yra dalykas, kuris mane lėtai žudo iš vidaus. Taip, jūs atspėjote, apie ką aš.
Šioje situacijoje galiu padaryti tik vieną išvadą.
Aš esu kvailys. Visiškas, absoliučiai nemąstantis idiotas.
Problema ta, kad tas idiotas yra nemąstantis, bet jaučiantis.
Jau daugiau nei pusketvirtų metų aidi šauksmas tyruose...
Aš puikiai suprantu, kad teigiamo atsakymo niekada nebus. Jis yra, bet ne man. O apie...(stengdamasis išvengti neverbalinių išsireiškimų, sakinį nutraukiau)
Tad kodėl stengtis dėl to, kas neįmanoma? Ir pats nesuprantu. Smegenis atitinkama informacija dar pasiekia, bet širdies - ne. Nors ta širdis jau seniai perskilusi, lūžusi ir vaikštanti su ramentais.
Bet kuris blaiviai mąstantis žmogus mano vietoje jau seniai būtų išmetęs buvusią meilę iš galvos. Galbūt jau ir susiradęs kitą taikinį. Galbūt netgi ir šūvis būtų sėkmingas. Esmė ne tame. Esmė tame, kad kiti toje gyvenimo sankryžoje neabejotinai grįžtų atgal ir pasirinktų kitą kelią. O mano sankryžoje visus kitus įvažiavimus pasitinka ženklas „Plyta“.
Būna tokių momentų, kai atrodo, jog viskas, pagaliau istorija baigta. Pagaliau bus verčiamas naujas puslapis. Deja, kaip vėliau paaiškėja, tai tėra klaidžiojimas rūke, o jam išsisklaidžius pasirodo, jog tik sukau ratus ir vėl atsidūriau tame pačiame taške. Iki šiol nesuprantu, kaip tai vyksta.
Merginų, kurioms būtų galima rodyti dėmesį, mano aplinkoje - nors vežimais vežk. Universitete, mieste, krepšinio aikštelėje... Visais savo gyvenimo laikotarpiais aš daugiau bendravau su merginomis, nei su vaikinais. Progą įsižiūrėti kurią nors iš jų turiu labai dažnai. Juolab, kad man iš tikrųjų sekasi. Tai - nuostabios asmenybės.
O man reikia tik Jos.
Visą širdį okupavusi Ji. Ir niekas nesikeičia, kad ir kiek kartų bandyta auglį išpjauti.
Tai pasireiškia įvairiais būdais. Daugeliu atveju bent jau laikinai pavyksta mintis prislopinti, sėkmingai arba ne nukreipiant ja kita linkme. Bet yra viena vieta ir vienas paros metas, kada jau niekas nepadės ir niekada nuo to nepabėgsiu. Įsitaisius lovoje ir pasiruošus miegui, visada noromis ar nenoromis nukeliauju pas Ją. Keliauju prisiminimų gijomis, kurių yra tiesiog marios, nesvarbu, kad ir kaip retai Ją matau. Keliauju svajonėmis: šiek tiek tikėtinomis ir visiškai nerealiomis, nuo pačių žemiškiausių iki tiesiog dangiškų. Skrendu, plaukiu, einu, šliaužiu. Kol kitą rytą realybė vėl negailestingai smogia į galvą.
Kam apskritai to reikia? Tai yra klausimas, kurį sau užduodu bene dažniausiai iš visų. Į šį klausimą dar neradau nei teisingo, nei neteisingo atsakymo. Paieškos vyksta, bet nesėkmingai. Mąstau dažnai, bet veltui. O tada ateina naktis... ir visi tokios būties klausimai tampa antraplaniais, užleisdami vietą patys žinote kam.
Po paskutiniojo mano pasakojimo Ją pamačiau vieną kartą. Didžiąją daugumą susitikimo maniau, kad jis bus toks pat, į kokį pavirto jau didžioji dauguma jų - pasisveikinimas, persimetimas keliais žodžiais ir atsisveikinimas. Bet paskutiniąją valandą situacija pasikeitė iš esmės.
Tais laikais, kai mes dar susirašinėdavome, esame turėję ne vieną atvirą pokalbį. Tiesa, dauguma jų įvykdavo dėl mano kaltės, kada nesulaikydavau savo emocijų tokioje vietoje, kur jų apskritai nereikia. Iki šiol negaliu sau to atleisti, ir vargu ar kada galėsiu.
O tąkart labai netikėtai prasidėjusi atvirumo valandėlė buvo užvesta būtent Jos. Neišviešinsiu nė vieno žodžio ir nė vienos frazės, pasakytos tame pokalbyje. Tik pasakysiu tai, kad tai buvo mano atviriausias pokalbis su Ja, koks tik yra kada nors buvęs. Apie viską: nuo mano parašytos istorijos apie Ją iki kitų dalykų, kurie, tikiuosi, taip ir liks aptarti prie keturių akių. Daug dar ko nespėjau pasakyti, kol pokalbis (ne)tikėtai nenutrūko.
Aš maniau, kad tai bus pagrindinis vaistas, padėsiantis galų gale užbaigti šitą vargo vakarienę. Kurį laiką atrodė, jog iš tiesų taip bus. Mintys apie Ją prislopo. Be abejo, jų buvo, bet ne tiek, kiek anksčiau. Lioviausi viską sukęs vien tik apie Jos paveikslą. O bet tačiau. .. Praėjo savaitė, dvi, ir vėl grįžau prie starto linijos.
Visiškai nebemoku gyventi be Jos.
100 procentų, kad darau blogai. 1000 procentų, kad tai, jog nesugebu Jos pamiršti, yra didelė klaida. 10000 procentų, kad noriu tai pakeisti. 100000 procentų, kad man tai nepavyksta.
Suprantu, kad tai yra dvasinis charakiri. Pamojuot ranka ir atsisveikint su visais? Nesinori. Per mažai dar gyvenimo mačiau. Legendos apie gulbes įgyvendinimui realybėje laikas dar neatėjo. Kiti išbandyti būdai neveikia. Ką daryti?
Greičiausiai telieka tik laukimas.
Laukti ir tikėtis. Gal pagaliau kažkas pasikeis. Gal pagaliau išmoksiu gyventi ir be Jos. Tai būtų lygu stebuklui, tačiau kartais jie įvyksta.
„Laikas gydo žaizdas. Išgydys ir tavąją“ - Jos išmintis.
Šio pasakojimo pradžioje prisiminsiu tai, dėl ko šis įrašas taip ir vadinasi. Vasario 14-ąją dieną, kuri man yra truputį daugiau nei eilinė diena, klausydamasis muzikos netikėtai išgirdau vieną Ovidijaus Vyšniausko kūrinį. Jis man buvo girdėtas ir iki tol, tačiau niekada neįsigilindavau į dainos turinį. Tąkart, aplinkui tvyrant palaimingai tylai, netekau žado. Mano ausinėse skambėjęs sodrus O.Vyšniausko balsas dainos pavidalu pasakojo tai, dėl ko mes visi gyvename. Tai savo žmonai galėtų pasakyti kiekvienas vyras. Tai, be jokios abejonės, svajoja ištarti kiekvienas mylintis žmogus. Ir nesvarbu, ar meilė su atsaku, ar be... Sulig kiekviena sekunde vis labiau pasinėriau į nostalgiškus prisiminimus. Prisiminiau tą akimirką, kai meilė buvo tik ką užgimusi, po to įsišaknijusi, išsikerojusi, taip keliaudamas mintimis iki pat dabartinės situacijos. Visose stadijose šie žodžiai tinka tiesiog tobulai. Dėl šios priežasties siūlau šį kūrinį paklausyti visiems. Jame kiekvienas pažinsite save.
Po paskutiniojo mano pasakojimo nutekėjo ne vienas Nemunas. Kas keisčiausia, bene visi įvykiai buvo teigiami, o tai yra labai neįprasta, kalbant apie mane. Man pavyko įsidarbinti, pavyko nugalėti vieną savo baimių. Pasitikau ir antrąjį apvalų jubiliejų savo gyvenime, susitikau su man labai brangiais žmonėmis. Todėl šiame įraše nebus daug užslėptų minčių. Tai tiesiog bus padėka gyvenimui, kuris leido man užaugti ir kurti nuostabioje aplinkoje.
Jau minėtą paskutinio žiemos mėnesio vidurinę dieną įvyko mano įžengimas į trečiąją dešimtį. Noriu padėkoti visiems sveikinusiems, neužmiršusiems. Didžiulis ačiū už netikėtas dovanas, prisiminimus. Ačiū ir nesveikinusiems, nes kiekvienas toks žmogus mane irgi savotiškai įkvepia. Tačiau užvis labiausiai noriu padėkoti tiems, kurie dieną prieš tai susirinko pas mane. Drąsiai sakau - visi jūs manyje užimate išskirtinę vietą. Be jūsų nebūtų ir manęs. Tėvai, sese, broli, sūnėnai, dukterėčios (vis dar neįprastai skamba...) ir kiti - jūs nuspalvinote mano šventę ir įkvėpėte naujiems žygiams. Ir ačiū už nuostabų palinkėjimą. Jį visur nešiosiuosi su savimi.
(dar viena daina į tam tikrą kolekciją)
Prabėgo savaitė. Kad 20-21 dienų verta laukti, supratau per gimtadienį, o dar labiau supratau 19 dieną. Tąsyk paaiškėjo, jog aš savaitgalį ne tik susitiksiu su broliu ir mes kaposimės Siemens arenoje dėl palaikomų komandų, bet susitiksiu ir su dar vienu žmogumi. Ta asmenybe, su kuria nuo susipažinimo matausi vidutiniškai 0,8 karto per metus, o susitikimai yra labai labai laukiami. Tas žmogus - mano pusseserė, nors širdyje ne mažiau nei sesė - Aurelija. Žinoma, susimatymas buvo trumputis, trukęs daugų daugiausiai pusantros valandos, bet ir to laiko pakako įsitikinti, koks aš esu laimingas, kad mano pažįstamų rate yra toks žmogus. Galima plepėti apie bet ką, nuo darbų ir studijų iki žmogaus leidžiamų dujų kvapo, ir vis tiek bus įdomu, tai įtrauks, bus galima tiesiog sėdėti ir klausyti. Ir žiūrėti, be abejo, nes jei dar prasimuša ta nuostabi šypsena... Gaila, kad teko taip greitai išsiskirti. Tačiau šiluma neišnyks dar daug mėnesių.
Kitą dieną laukė Karalius Mindaugas ir jo taurė. Ir nuolatinis traukimas per dantį iš abiejų pusių, kadangi aš - žaliai baltas, o brolis - juodai baltai raudonas. Nuomonės sutapo dviem klausimais. Pirmiausia - už kokią komandą sirgti mažajame finale. Kai susitinka Neptūnas ir Prienai, kas mane pažįsta, puikiai žino - platesnių komentarų nereikia. Nors galėtų būti komanda X ir Prienai, ir vis tiek sirgčiau už X. Žinoma, su viena išimtimi... O antrasis dalykas - Lietuvos rytas tądien išties buvo stipresnis. Nebuvo malonu tai pripažinti Siemense, aplinkui pergalingai staugiant vilniečiams, bet taip buvo ir tai yra tiesa. Nieko, artėja balandžio 17-oji, apversim monetą į kitą pusę... Ir nedidelė istorijos pamokėlė Antanui Kavaliauskui, pareiškusiam, kad simboliška, jog taurė lieka Vilniuje, nes Karaliaus Mindaugo sostinė ir buvo Vilnius. Vilnius tada dar net nebuvo įkurtas, jeigu jau ką.
Štai taip atkeliavome prie praėjusiusiusio savaitgalio. O jis buvo fundamentaliai ekstravagantiškai paranormaliai fantastiškas. Šeštadienį mano nuostabioji sesė atšventė savo... gražų gimtadienį (nepatikslinsiu, kokį, bo da užpyks). Jis buvo atšvęstas taip, kaip dar niekada nėra tekę matyti ir juo labiau dalyvauti - kelyje. Į Palangą ir atgal. Ant Palangos tilto. Autobuse. Su dainomis ir šokiais. Ne, aš rašau blaivus, patikėkit.
Prabėgus gimtadieniui ir jau prisėdęs rašyti šį tekstą ilgai galvojau, galvoje pertarabanindamas gimtadienius, kuriuose teko dalyvauti, šventes, prie kurių prisidėjau kaip vienas organizatorių ar dalyvių. Ir, po velnių, tai buvo vienas geriausių ir neabejotinai įsimintiniausių gimtadienių, kuriuose teko pabuvoti. Niekada negalvojau, jog kada nors teks šokti autobuse, kuris, be abejo, nėra itin stabilus ir posūkiuose ar nelygiame kelyje teks kaip reikiant pasvirduliuoti, tarsi išgėrus tris alaus (kodėl panaudojau šį pavyzdį, tam tikri žmonės supras). Dar niekada kelionė nėra buvusi tokia smagi. Buvo gera matyti tiesiog švytinčią sesę, žinoti, jog staigmenos pavyko. Labai smagu buvo pabendrauti ir su žmonėmis, kuriuos matau retai, tačiau visada pasikalbam smagiai. Žinoma, didžiausias ačiū šventės sumanytojui ir organizatoriui, be kurio visa ši bomba nebūtų sprogusi. Nuoširdžiausias ačiū už nuostabią dieną! Taip pat, pasinaudodamas tribūna, padėkosiu keletui žmonių už padrąsinančias ir palaikančias frazes mano adresu. Tai man tikrai reiškia labai labai daug.
Ir, aišku, dar yra Ji.
Per mano aprašomąjį trijų savaičių laikotarpį vieną kartą pasisekė pamatyti ir Ją. Pabendrauti beveik neteko, buvo apsikeista tik keliomis frazėmis. Bet vien tas faktas, kad Ją pagaliau pamačiau... Paskutinį kartą Ją savo akyse regėjau, berods, liepos mėnesį. Žinoma, Jos vaizdas visada prieš akis, balsas skamba kaip gražiausia muzika, tačiau niekas neprilygs gyvam vaizdui ir garsui. Man tiesiog atsigavo širdis. Buvo taip gera... Dėl šių priežasčių sakau - vasaris buvo tiesiog tobulas.
Galbūt aš pasikartosiu, tačiau aš supratau, koks vis dėlto esu laimingas, kad mane supa tokia aplinka ir tokie nuostabūs žmonės. Ir aš kalbu ne tik apie pastaruosius pusketvirtų metų, bet ir apskritai. Apskritai apie tai, kiek užgyvenau per dvidešimt metų. Žinau, kad tai - mano žmonės. Jais visada galiu pasitikėti, į juos visada galiu atsiremti. Netgi nebijočiau plačiau atsiverti. Todėl trumpai - ačiū, kad esate!
(ir pabaigai - muzikinis kūrinys, autobuse skambėjęs ne mažiau keturiasdešimties kartų)
„Pakalbėkim apie vieną jausmą. Tas jausmas yra labai svarbus mums visiems. Tai yra jausmas, kuris svarbus visiems žmonėms ir ne tik žmonėms, visiems mūsų planetos Žemės gyventojams. Vardan to jausmo rašomos dainos, kuriami paveikslai, rašomos knygos. Be to jausmo nebūtų mūsų visų. Mes kalbam apie meilę. Labai banalu kalbėt apie meilę, bet tai yra taip svarbu mums. Meilė būna labai skirtinga. Meilė būna, kai vyras myli moterį. Meilė būna, kai tėvai myli savo vaikus. Meilė būna, kai šeimininkas myli savo augintinį. Meilė būna laiminga arba nelaiminga, bet tai visada yra tas šviesus jausmas, be kurio mes visi neišgyventume. Pakalbėkim apie meilę.“ (M.Melmanas)
Prieš tai papasakotose istorijose vis kartkartėmis lyg netyčia užsimindavau apie vieną žmogų. Tą paslaptingąją mūzą, kuri mane įkvepia kurti, veikti, stengtis. Tą merginą, apie kurią vien pagalvojus suspurda širdis, o vaizduotė bei prisiminimai smogia visu pajėgumu. Tą vienintelę, kuriai buvau ir esu pasiryžęs paaukoti savo gyvenimą.
Taip. Šį kartą aš papasakosiu apie Ją.
Šią istoriją jau labai seniai papasakoti ir noriu, ir nenoriu. Nenoriu todėl, kad tai yra labai asmeniška. Daugelis detalių taip ir turi likti tarp dviejų žmonių, nors patirtis rodo, kad ne visi taip mano. Galų gale tai atrodytų tarsi vilkas, kaukiantis į Mėnulį - kauk kiek nori, niekas nuo to nepasikeis. Tačiau sykiu išsipasakoti ir norisi. Ši situacija tęsiasi toli gražu ne vienerius ir ne dvejus metus. Kiek kartų aš ją norėjau užbaigti, kad ir kokias skirtingas priemones taikiau - niekas nepadėjo. Todėl manau, kad atsivėrimas bent jau truputėlį palengvintų ir sumažintų tą akmenį, kurį jau daugiau nei trejus metus ritinu į kalną, ritinu nesėkmingai, o kiekvienas bandymas sekina ne tiek fizines, kiek psichologines jėgas. Nors jos ir senka, jos senka ne taip, kaip to norėtų daugelis - aš pavargstu, pykstu, grūmoju kumščiu tam prakeiktam kalnui, tačiau žinau, kad bandysiu dar ir dar kartą. Ir bandysiu tol, kol arba akmuo mane užmuš, arba aš pasieksiu viršūnę.
Kadangi yra ir noro, ir nenoro atsiverti, taikysiu tarpinį variantą. Pasakosiu savo gyvenimo istoriją, papasakosiu apie Ją, apie daugumą įvykių, tačiau sykiu tai darysiu tarsi pasislėpęs po šydu. Tai tikrai nebus visiems suprantama istorija. Tai yra istorija iš serijos „kam reikės, tas supras“. Tikiuosi, kad šį tekstą užtiks tie žmonės, kurie bus jame paminėti, įskaitant ir Ją. Tikiuosi, kad po šio teksto išvadas pasidarys daugelis jame paminėtų personažų, tarp jų - ir aš pats.
Užeikite. Metas pradėti.
(skaitant istoriją pravers ir muzikinis fonas)
Kartą gyveno gulbiukas.
Tebegyvena jis dar ir dabar, tiesa, jis išgyvena tarpinę stadiją tarp gulbiuko ir gulbino.
Gyveno jis viename nedideliame tvenkinyje, nors jis kartu yra ir didžiausias rajone, esančiame šiaurės Lietuvoje. Jį supo darni šeima - tėtis, mama, sesė, broliai, nors paskutinieji du jau senokai pakėlė sparnus ir įsikūrė kituose tvenkiniuose ir ežeruose.
Šis duotuoju momentu apkalbamas gulbiukas dar vaikystės rojuje buvo pakankamai uždaras. Ypač tai paaštrėjo jam ėmus kas rytą plaukti į mokyklą. Netgi ne iškart, o atskridus kitiems, kiek didesniems gulbiukams, kurie save jau įsivaizdavo kaip tikrus gulbinus, nors jiems iki tokių toli ir dabar. Pastarieji manė, kad geriausias būdas patikti papūstaplunksnėms augančioms gulbiukėms - apkapoti silpnesnius už save. Tokiu būdu ir šiam gulbiukui ne kartą buvo apipešiotos plunksnelės, iš jo krekendavo būrelis gulbiukų, nors jie veikiau pagal protą turėtų būti vadinami žąsinais. Gulbiukas tyliai kentėjo, niekam nesipasakojo. Ir teisingai - gyvenimas parodys, kas gers gėlą vandenį, o kas srėbs iš balų. Tiesa, tuo metu jam taip neatrodė. Jis plaukiodavo sau vienas, be draugų, tvenkinio pakraščiais, nuleidęs kaklą...
Tai, kas jam padėjo, be abejo, buvo šeima. Laikas, praleistas su ja, jam grąžindavo tikėjimą, jis daug ką pamatydavo. Kartu su šeima jis skrisdavo atostogauti po Lietuvą ir pas šiaurinius kaimynus, jis būdavo laimingas, nes užmiršdavo bėdas bėdeles. Visgi mūsų gulbiukui labiausiai patikdavo nuskristi pas sesę į penktą pagal dydį Lietuvos ežerą. Sesė jau seniai pavirtusi į tikrą gulbę, pati turėjo gulbiukų, su kuriais jis puikiai sutardavo, plaukiodavo kartu, labai smagiai praleisdavo laiką. Atskrisdavo ir brolis su visa šeima, todėl susirinkdavo pilna sudėtis, kuri gulbiukui suteikdavo daugybę laimės akimirkų. Tuomet jis dar nežinojo, kad ateis metas, kada jis susitikimų ten pat lauks dėl kitos priežasties...
O viskas prasidėjo maždaug prieš puspenktų metų. Mūsų gulbiuko tėvai, jis pats, sesė, brolis su šeimomis ir dar viena pažįstama kompanija skrido į Rubikių ežerą. Ten gulbiukas pirmą kartą išvydo... Ją.
Ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau grožiu Ji pranoko bet kurią kitą kada nors matytą baltaplunksnę. Nors tai buvo gulbiuko bendraamžė, Ji toli gražu nebuvo gulbiukė. Tikra gulbė, didesnė ir aukštesnė, tiesiog spinduliuojanti natūraliu grožiu, gera nuotaika, energija... Net plaukė Ji kažkaip kitaip nei visos kitos. Mūsų gulbiukas slapčia pagalvojo - kokia simpatiška... ir kokia aukšta! Išties plaukiant šalia Ji buvo kur kas aukštesnė, tokia, kuri nepasislėptų būryje. Gulbiukas iš pradžių dėl to jautėsi kiek nepatogiai, tačiau gana greitai apsiprato. Visokių gulbių būna... Tą kartą jis su Ja beveik nebendravo, nes dar beveik nebuvo pažįstamas. Jiems teko pabendrauti nebent krenksint iš juoko dėl įvykio, kurį gulbiukas ir šiandien prisimena su gėda. Keturi didesni gulbiukai, tarp jų ir mūsiškiai, lenktyniavo specialioje trasoje. Taip jau susiklostė, kad jis plaukė trečias, jau pramokęs trasą įsibėgėjo, kadangi žinojo, kad tuoj išplauks į greičiausią trasos vietą. Iš kur jam žinot, kad toje vietoje užstrigusi Ji? Pamatęs tai, gulbiukas bandė stabdyti, bet kur tau...
Šią gėdą jis gana greitai primiršo, nes vos po kelių valandų laukė skrydis atgal. Gulbiukas su visais, kartu ir su Ja atsisveikino patenkintas, nes diena praleista puikiai, o ir naujų pažinčių atsirado. Tokiu būdu Ji prisijungė prie tų žmonių, su kuriais gulbiukui malonu bendrauti, su kuriais jis nori susitikti. Tačiau net ir tada jis dar nežinojo, kokie posūkiai jo laukia ateityje.
Nuo tos įsimintinos dienos prabėgo daugiau nei metai. Ir tų metų lapkričio pradžioje jo gyvenime įvyko lūžis.
Dar tos dienos pradžioje gulbiukas nė nenutuokė, kas jo laukia. Taip, jis žinojo, kad vakare vėl skris į penktą didžiausią Lietuvos ežerą. Taip, jis žinojo, kad ten laukia gimtadienis, kieno tai gimtadienis, netgi žinojo, kad svečių pulkelyje sukiosis ir Ji. Tačiau pastaroji mūsiškiui tuo metu tebuvo tik simpatiška dvimetrinė, daugiau nieko. Būtent šioje vietoje daug kas pasikeitė.
Nuskridęs gulbiukas po neilgų ieškojimų akimis surado ir Ją. Kaip visada, pasitempusią, gražią, tvarkingą. Vėl mintyse sekė tas pats nusistebėjimo tekstas... Tiesa, po to abu jie sutūpė skirtingose stalo pusėse ir pabendrauti jiems neteko.
Iki tol, kol neprasidėjo šokiai.
Gulbiukas šokti mėgsta, todėl ilgai nelaukęs įsitraukė į aikštelės veiksmų sūkurį. Nors ir vienas, jis trepsėjo smagiai ir pats buvo smagus. O dar smagesnis jis tapo tada, kai per vieną smagią studentišką dainušką jis akimis užfiksavo Ją, siūlančią jam savo pasparnę... Tąkart jie apsisuko vos keletą kartų, tačiau tai jau buvo pradžia.
Po to karto gulbiukas ne vieną kartą ir grįždamas prie stalo, ir vėl keliaudamas šokti nenustojo galvoti apie Ją: kaip man Ją pakviesti šokiui? Ir kada, kaip tai daryti? O jeigu ne? Ir jis vis nedrįso, nors progų buvo ne viena. Bet vieną kartą šokių aikštelė aptuštėjo, jie liko netoli vienas kito. Užgrojus vienam iš grupės „Vairas“ kūrinių jie dar trumpam pasisukiojo atskirai... kol lyg susitarę vienu metu pasisuko vienas į kitą ir priplaukė arčiau. Iš to susijaudinimo gulbiukas ne vieną kartą ir žingsnius sumaišė, ir klydo kitose vietose, tačiau tai anaiptol nemažino to, kad pagaliau ėmė pildytis tai, ko jis taip norėjo.
O tada užgrojo daina, kuri, nors į ją daug kas žiūri gan kreivai ir ironiškai, mūsų gulbiukui ir šiandien kelia pačius šilčiausius prisiminimus.
„Einam pašokt?“ Ši frazė tapo viena iš pačių įsimintiniausių, kada nors mūsų gulbiuko išgirstų ar pasakytų. Taip, tąsyk jie jau nuo pat pradžios išskleidė sparnus lėtam šokiui. Jie iš lėto sukosi, užvaldyti svajingų muzikos garsų. Atrodė, tarsi viskas aplinkui išnyko, liko kažkur toli toli, o čia ir dabar yra tik šokių aikštelė, muzika ir jie. Galbūt tai mažai kas supranta, nes tokių akimirkų tokių žmonių gyvenime tiesiog per daug, tačiau šiems dviems baltaplunksniams tai buvo kažkas tokio. Tai, ko jie dar nebuvo patyrę, tai, kas iš esmės pakeitė visą jų bendravimą. Mūsų gulbiukas po šiai dienai gailisi, kad tą dieną prieš atsisveikinant neišdrįso Jos apkabinti, ko, kaip vėliau paaiškėjo, norėjo ir Ji pati...
To vakaro jis neužmiršo ir šiandien. Tačiau su niekuo nesulyginsi pirmųjų savaičių po jo. Kiekvieną mielą dieną prieš jo akis iškildavo Jos paveikslas. Kasdien jis jausdavo tą šilumą, kurios prisikaupė tiek, kad neišblėso iki šiol. Gulbiukas ėmė jausti, kad Ji jam kaip reikiant krito į akį, tačiau nejautė, kad netrukus ims klimpti vis giliau ir giliau...
Atėjo ir praėjo naujieji metai ir gulbiukas ėmė gyventi sau įprastu ritmu. Jis jam nelabai patiko, jis norėjo kažkaip jį keisti. Ir še tau!
Tai, kad šis tekstas pasirodė sausio 12 dieną, toli gražu nėra sutapimas. Būtent šią dieną 15 val. 24 min. gulbiukas sulaukė netikėtos žinutės. Apskritai jam sulaukti žinutės tuo metu buvo neeilinis įvykis, nes jam rašydavo nebent Ežys ir Omnitel. O šiame mūsų apkalbamame pranešime nebuvo nei vardo, nei kitokio prisistatymo, nieko. Jame buvo tik vienas žodis/pasisveikinimas. Kiek sutrikęs gulbiukas vis dėlto atrašė. Juk nebūdavo tokių atvejų, kad kas nors iš nepažįstamų sužinotų jo numerį.. O po kelių žinučių, nors taip prisistatymo ir nebuvo, jo šypsena plėtėsi. Jis palaipsniui suprato - taip, jam rašo Ji! O pokalbis plėtėsi taip greitai, tarsi jie būtų seni pažįstami, nebendravę ilgą laiko tarpą ir tik dabar susiruošę paplepėti. Nuo vienos temos prie kitos, rimtas žinutes keičia juokas, vyrauja tokia gera nuotaika... Tokiu būdu pradėję 15:24 jie baigė pusę trijų nakties, susirašinėję beveik be pertraukų. Kitą dieną gulbiukas dar kartą perskaitė visus pranešimus, su kiekviena žinute jausdamas, jog sutiko sau artimą sielą...
Po to įsimintino vakaro jie ėmė susirašinėti kasdien. Gulbiukui kasdieninė rutina nušvito naujomis spalvomis, jis su didžiausiu nekantrumu tikrindavo, ar neatėjo nauja žinutė, netgi ėmė laukti mokyklos, nes žinojo, kad nuplaukus ten pertraukų metu bendraus su Ja. Jis suprato, kad Ji yra ne tik gražuolė. Ji yra įvairiapusiška, protinga asmenybė, turinti, ką pasakyti kone visomis temomis. Ir ta šiluma, tas nuostabus jausmas... Gulbiukas po truputį pajuto šiltą jausmą krūtinėje. Jis pagavo save ne tik rašantį naujas žinutes, skaitantį senas, žiūrinėjantį Jos nuotraukas, bet ir nuolatos galvojantį ir svajojantį apie Ją. Gulbiukas suprato - jo širdyje užgimė tas jausmas, dėl kurio gyvename mes visi. Jo širdyje užgimė meilė... Jis Jai ėmė rašyti eilėraščius, domėtis tuo, kuo visiškai nesidomėjo, bet domisi Ji, kurti ateities planus, svajas. Pastarųjų sugebėjo prikurti tiek, kad užsitarnavo visai mielą pravardę - svajoklis.
Tokiu būdu kasdien susirašinėjant atėjo kovo mėnuo, kuris buvo paženklintas net dviem išsvajotais įvykiais - susitikimais. Pirmasis įvyko tame pačiame ežere, kaip ir visada. Tiesa, jame užsibūta nebuvo - visi kartu būriu patraukė į Biržus. Žinoma, ekskursija buvo puiki, sesė su šeima, kaip visada, viską suorganizavo idealiai, bet... Visa tai nukonkuravo Ji. Frazė "graži kaip visada" jau nebebuvo tinkama. Ji ėmė pranokti pati save. Mūsų gulbiukas, skrisdamas šalia, jautė, kaip jaudinasi, kaip jam nesinori apsikvailinti, kas, be jokios abejonės, nutiko net ne vieną kartą. Ir jeigu Tu dabar skaitai - ne, savo legendinės frazės, pasakytos prieš prasidedant kelionei atgal, neviešinsiu. Bet šį bei tą kito paviešinti galiu. Prieš jiems pasukant savais keliais Ji su praėjusiu gimtadieniu pasveikino mūsų gulbiuką ir įteikė jam nuostabią dovanėlę, kurią ir šiandien gulbiukas visada turi su savimi. Taip pat prieš atsisveikinant jie pirmą kartą ištiesė sparnus vienas į kitą ir apsikabino... Nerūpėjo nei šaltis, nei vėjas, nei pustomas sniegas. Jis savo glėbyje laikė Ją ir net nesiruošė jos paleisti. Jis suprato - nė už ką nepaleis savo meilės...
Antrasis susitikimas įvyko vėliau, kovo pabaigoje. Taip jau sutapo, kad tarpe tarp abiejų pasimatymų įvyko ir Jos gimtadienis, todėl gulbiukas pasistengė kaip reikiant. Gal netgi truputį persistengė. Jis paruošė savo dovanas, nes jų transportavimas tikrai nebuvo lengvas, pats ilgai rengėsi ilgam skrydžiui. Juk tai pirmas tik judviejų susitikimas, negana to, kaip mažo tvenkinėlio gyventojui įspūdį darė ir galimybė pamatyti didžiausią Lietuvos ežerą! Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, kas tas ežeras.. Jis atrodė tarsi mažiausia kūdra, palyginus su tuo, kas laukė tik atskridus. Gulbiuką, vos pūkštelėjusį į sostinės vandenis, apkabinimu pasitiko Ji! Jis akimirksniu suprato - verta skristi vien dėl šio epizodo. Ir vėliau jiedu apsikabino keturis kartus, kiekvieną kartą gulbiukas nesiruošdavo taip lengvai atlaisvinti sparnų... Tiesa, jeigu apsikabinimų viso buvo penki, tai mūsų gulbiuko apsikvailinimų - bent trigubai tiek. Galbūt tai padarė įtaką tolesnei istorijos raidai, nežinia. O kad jų gulbiukas negali pamiršti ir šiandien, yra nenuginčijamas faktas. Pavyzdžiui, jam išsivystė sunki ledofobijos stadija - jis nė už ką neketina daugiau lipti ant ledo, ypač tose vietose, kurios skirtos čiuožinėjimui. Kodėl? Neklauskit...
Sugrįžus namo bendravimas tęsėsi, tačiau gulbiukas pastebėjo, jog jis truputį atšalo. Ji retsykiais tarsi ir nenoriai atrašydavo jam, nebe su tokiu dideliu polėkiu ir aistra.palaikydavo pokalbį. Galbūt tai tebuvo jo įsivaizdavimas, juk jis nežinojo ir nežino, kas dedasi Jos mintyse. Galų gale atėjo lemtingoji naktis. Po vidurnakčio, kalendoriui jau reikalaujant pakeisti lapelį į balandžio 7 dieną, jie tęsė susirašinėjimą ir bent jau kol kas neketino eiti miegoti. Ir iš kalbos išėjo keletas tokių žinučių, kurios įstrigo atmintyje visam likusiam gyvenimui. (kalba truputį pataisyta - sudėtos lietuviškos raidės)
Ji: O tu savo vaidmenį man, žinai?
Jis: Na?
Ji: Tu man esi geras draugas, su kuriuo malonu susirašyti kasdien..
Jis: Ačiū!
Ji: Tik norėčiau pasakyt, kad negalėtų būti nieko daugiau...
Kitų žinučių necituosiu, nors jas gulbiukas pamena ir šiandien.
Ji bandė jį paguosti. Ji stengėsi jį nuraminti. Bet Jai nepavyko. Atsisveikinus ir palinkėjus labos nakties, gulbiukas pratrūko ašaromis. Visos svajonės, visi ateities planai, viskas, ko jis ketino siekti, sudužo per vieną akimirką. Jis raudojo ne vieną valandą, suprasdamas, kad tai yra nevyriška, tačiau jam tai visiškai nerūpėjo. Jis liejo savo skausmą, apmaudą. O juk tiek kalbėta, tiek rašyta, tiek svajota... Ir kiek daug taip ir liko neištarta... Jiems neteko net pasibučiuoti...
Skausmas nemažėjo, jis tik stiprėjo. Jie tęsė savo bendravimą, tačiau tapo akivaizdu, jog jis niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Nebebuvo tos kibirkštėlės, atsirado ir susikirtimų. Pasikeitė ir pats gulbiukas. Jis tapo emocingesnis, impulsyvesnis. Tai jam išėjo taip ne į naudą, jog gulbiukas už tą periodą iki šiol nori nusiskandinti. Galbūt dar būtų pavykę situaciją grąžinti į pirminę stadiją, tačiau jie keletą kartų apsipyko. Baisiausia, kad už visus šiuos apsikapojimus atsakingas buvo būtent gulbiukas. Jis apie tai, ką pasakė, pagalvodavo tik po laiko. O juk tai būdavo pasakoma ne bet kam, o gulbei, kurią jis myli iš visos širdies ir dar daugiau. Žinoma, jis po to atgailaudavo, taip sukeldamas jau Jos pyktį, kuri tiesiog negalėdavo ignoruoti tokių užsiplieskimų. Nors paskui viskas grįždavo ten, kur buvę, jie niekada nebegrįžo ten, kur buvo pačioje pradžioje - polėkis, aistra, laukimas, gera nuotaika visą parą buvo prislopinti. Tiesa, ne iš gulbiuko pusės, kuris kiekvieną dieną Ją įsimylėdavo iš naujo. Matyt, Ji suprato, kad su tokiu, kaip šis gulbiukas, jai nėra, ką veikti, nepaisant tikros ir nesumeluotos meilės...
Nors Ji, žinoma, taip tiesiai niekada to nepasakė, bet gulbiukas tai jautė. Jis ir dabar prisimena, kad ne kartą norėjo pakilti aukštai, suskleisti sparnus ir rėžtis į pakrantės akmenį mirtinai. Jis dažnai nei iš šio, nei iš to pravirkdavo. Jis galėdavo praleisti valandų valandas vien žiūrėdamas į Ją ir mintyse melsdamas, kad dar kas nors pasikeis.
Iš dalies pasikeitė.
Tačiau tik iš dalies.
Jų bendravimas po truputėlį apsitvarkė. Jie specialiai stengėsi apeiti pavojingas temas, o apie kitką galėdavo plepėti kaip plepėję. Bet meilė niekur nedingo. Gulbiukas negalėjo pakeisti savo širdies balso, nors jautė, kad visos jo pastangos atsimuš į Jos pastatytą akmeninę sieną. Jis keliskart bandė ją pramušti, tačiau nesėkmingai, o atatranką po to jis jausdavo ne po vieną savaitę. Tokiu būdu jis dažniausiai naktis praleisdavo paslapčia verkdamas iš nuoskaudos, kad jo meilė šitaip nevertinama. Gulbiukas mąstydavo - ar dar yra skaudesnė situacija šiame pasaulyje?
Atėjus 2014 metų pabaigai jis su siaubu suvokė - taip, yra.
Kai aplink tavo mylimą gulbę sparną ima rėžti kitas gulbinas.
Ir kai tavo gulbė, ne vienerius metus ignoravusi nuoširdžią ir tyrą meilę, kitą gulbiną prie savęs prisileidžia labai greitai ir labai arti.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad Ji niekada nepatirs to, ką pusketvirtų metų jaučia šis gulbiukas. Tačiau sykiu jam yra šitaip skaudu... Matyti tai, kad kitas gulbinas veikia kone tais pačiais metodais, bet Ji prisileidžia būtent jį. Matyti tai, kad anam užteko vos nepilno mėnesio, kai gulbiukas link to eina kelerius metus.
Jis ir vėl ėmė rašyti eilėraščius, kurie taip ir liko stalčiuje. Juose atsispindi nuoskauda ir neviltis. Nuolatinis liūdesys. Ir kova. Kova už Ją. Kova dėl Jos.
Jis Jai rašė laiškus. Juose stengėsi atspindėti tai, ką jis jaučia pastaruosius metus. Atspindėti savo mintis, norus. Parodyti tai, jog meilė Jai niekada nesibaigs. Ji tik stiprės.
Žinutės irgi nenutrūko. Daugybę kartų iš visai nekaltų temų išsivystydavo būtent ši. Ji pasisakydavo, kaip jam sekasi su anuo. Po kiekvienos žinutės, skirtos šiai tematikai, gulbiukui kyla noras baigti savo kančias. Kiekvienas neutralesnis pranešimas tikėjimą gyvenimu grąžindavo.
Vis dėlto, nors Ji išties nori tik gero, iš tos meilės jis pateisina kone visus Jos poelgius, vienas jų iki šiol liko nesuprastas.
Ji daugiau nei mėnesį laiko ignoravo visas be išimties gulbiuko žinutes.
O pasibaigus šiam kraupiam ir gulbiuko psichiką visiškai nukankinusiam etapui, Ji pagaliau parašė.
Tačiau tame išlauktame tekste atsispindėjo noras baigti bet kokius santykius.
Ji pabrėžė, kad myli kitą.
Ji norėjo, kad aš jai neberašyčiau.
Ji norėjo, kad aš susigalvočiau kitą tikslą.
Ji nebenorėjo jausti nuolatinės įtampos šalia, kaip ji pati tai pavadino.
Kitaip tariant, ji nebenori, kad aš ją mylėčiau.
Atleisk man... bet tai yra vienintelis neišpildomas Tavo noras. Aš to pakeisti negaliu...
Kaip matote, aš jau grįžau į save.
Lenkiu galvą, jei bent vienas žmogus šią istoriją perskaitė iki galo. Atleisk man, skaitytojau, jei nieko nesupratai, atleisk, jei tekstas buvo pernelyg ilgas. Aš tiesiog norėjau išsipasakoti, nors ir taip labai daug liko nepaminėta. Nebegalėjau kentėti.
Labiausiai tikiuosi, kad šią istoriją perskaitei Tu.
Manau, supratai, ką tuo norėjau pasakyti.
Aš Tave mylėjau, myliu ir mylėsiu. Niekam kitam gyvenime daugiau nejausiu tokios meilės, kaip Tau.
Nesvarbu, kad Tu esi užimta ir tuo patenkinta. Aš vien dėl to negaliu pakeisti savo minčių objekto.
Jau bėga ketvirti meteliai, kaip mano širdyje tik Tu. Ir aš jau dabar galiu pasakyti, kad žinau, kiek visa tai truks. Tiek, kiek man bus lemta gyventi.
Patikėk, bandžiau daugybę kartų prisiversti patikėti, kad tai neįmanoma. Aš ir dabar suprantu tai, bet jausmai ir širdis viską nugali. Vienas protingas puikiai Tau pažįstamas žmogus man kartą pasakė - čia kalba jausmai, bet ne protas. Ir jis absoliučiai teisus. Tie jausmai neišblėso tiek Tau, tiek man taikant pačias įvairiausias priemones. Žinau, kad Tu su anuo jau beveik metus, žinau, kad Tu laiminga. Tačiau aš tikiu kita sentencija - nėra neįmanomų dalykų.
Labai tikiuosi, kad kada nors gyvenime suprasi ir įvertinsi tikrąją meilę. Tą meilę, kuriai galima trukdyti, bandyti ją sunaikinti, tačiau ji pereis ugnį ir vandenį nė nepaliesta.
O aš myliu. Ir mylėsiu ir toliau. Niekada gyvenime nebūčiau laimingas su kita, mylėdamas Tave. Tik Tu vienintelė įkūniji patį brangiausią jausmą. Net jei ir niekada neatsakysi į tai, aš mylėsiu platoniškai. Ir savo dienų pabaigoje, net jei visą gyvenimą pragyvensiu vienas, žinosiu, kad mano širdis užimta. Žinosiu, kad mylėjau ne veltui. Žinosiu, kad gyvenimas turėjo prasmę.
Ir žinosiu, kas ta mano pirmoji vienintelė, tvirta ir tyra meilė.
Prieš keletą dienų, gruodžio 20-ąją, savo gyvenime įjungiau riboto ilgumo pauzę. Netgi nesu tikras, ar dabar apskritai gyvenu. Tai ne tiek gyvenimas, kiek egzistavimas, kada nėra to, kuo gyvenu ir kas mane visada išjudina iš tos sustabarėjusios rutinos bei niūrių minčių. Žinoma, aš visada esu gyvas meile Jai - taip buvo, yra ir bus, ir Ji visada bus mano širdyje. Tačiau apie Ją dar bus daug progų pakalbėti kada nors ateityje. O visiems tiems, kurie jau ruošėsi iššauti šampaną - nesijaudinkite, priešingai negu kai kas norėtų, aš sugrįšiu jau kitais metais, su nauja energija ir lengvu kvaištelėjimu.
Į gyvenimą sugrįšiu jau kitais metais - sausio 9 dieną. Tada vėl keliausiu ten, kur bumbsės kamuoliai, kur emocijos liesis per kraštus, kur palaikysiu savus ir savas, paliksiu savo balsą ir jėgas. Tada jau tikrai galėsiu pasakyti: pagaliau! Pagaliau aš vėl tribūnose ir pagaliau aš vėl pasineriu į gyvenimą ir iš naujo pamilstu antrąją savo meilę - krepšinį!
Taigi gruodžio 20 diena buvo diena, kai paskutinį kartą šiais metais rungtynes stebėjau gyvai. Gal išoriškai ir atrodžiau pakankamai ramus, tačiau viduje emocijos tiesiog kunkuliavo. Kodėl taip buvo, papasakosiu jau greitai. Gaila tik to, kad metai buvo užbaigti pralaimėjimu. Tokie jie ir buvo - permainingi, su daugybe nenuspėjamų siužetinių vingių, pergalių paskutinėmis sekundėmis ir beviltiškų pralaimėjimų. To pakanka, kad galėčiau teigti, jog metai buvo įdomūs ir pakankamai geri.
Yra tokia žmonių kasta, kuri besibaigiant metams skaičiuoja gerus, blogus darbus, įvykdytas/neįvykdytas užduotis, ir sulig paskutiniu laikrodžio dūžiu pasižada sau, kad ateinantys metai bus geresni, sykiu užsibrėžia naujus planus, o po to - trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Niekada savęs netapatinau su jais, ypač planavimo srityje - neįsivaizduoju net ką rašysiu po dviejų sakinių. Tačiau šiokią tokią metinę statistiką vis dėlto susivedžiau.
(jos vedimas atrodė štai taip)
Pirmiausia man labai rūpėjo, kiek kartų aš apsilankiau savojoje bažnyčioje per mišias - salėje per rungtynes. Skaičiavimas privertė kilstelėti nežinia kada šukuotus antakius - apsilankiau viso labo 27 rungtynėse. Vos kiek daugiau nei dvejos rungtynės per mėnesį - skystas rezultatas. O juk tarp jų buvo ir gloryhunterizmo apraiškų - „Žalgirio“ rungtynės Eurolygoje, LKL batalijos. Tokiu būdu tuos žmones ir tas komandas, kurioms aš esu pasišventęs, mačiau dar rečiau. Todėl šiandien kreipsiuosi į juos visus - Pakruojį Kaune, Uteną Vilniuje bei gimtojo miesto komandą ir išsipasakosiu viską, kas man rūpi ir ką aš noriu pasakyti.
1. Pakruojis Kaune. Per keturias lygas atgal į #22
(aut. Linas Šilkaitis)
Tave stebiu nuo pat tada, kada pats išmokau varytis kamuolį, jeigu galima tai pavadinti varymu. Tave mačiau stovyklose Birštone, Šventojoje, daugybėje sporto salių dar iki tau pradedant rungtyniauti aukštame lygyje. Ir stebėjau aš tave šiais metais ir niekaip negalėjau nusikratyti tos minties - kaip, atrodytų, ramiai ir užtikrintai tu rungtyniauji? Tarsi įeitum į aikštelę, padarytum, kas priklauso, ir išeitum. Atrodo taip paprasta... Nors nė velnio taip nėra.
Po šios nuotraukos frazė „užėjimas iš užpakalio“ įgavo naują prasmę (aut. Linas Šilkaitis)
Per metus spėjai sudalyvauti keturiose skirtingose lygose - KKML, NMKL, LMKL ir BWBL. Ne paslaptis, kuri lyga yra stipriausia, kuri - kiek silpnesnė, kuri, pacituojant protingus žmones - šūdlygė, o kuri išvis klausimas, kam įdomi. Tačiau tikrai neskirsčiau jų būtent taip - į visas rungtynes norėjau eiti vienodai. Taigi tave mačiau 5 KKML, 2 NMKL, 3 LMKL ir 2 BWBL rungtynėse. Pirmoji metų pusė prabėgo labai smagiai ir pergalingai, tiesa, žaidžiant žemesnėse lygose. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina tavo ir „LSU-Kauno“ chebros pasiekimų. Parodykite man prašau kitą žaidėją, kuri, tegul ir mėgėjoms, suleistų 38 taškus per 32 minutes? Kuri antrojoje pagal pajėgumą lygoje pasiektų trigubą dublį? Taptų taikliausia tritaškininke? Galų gale - kuri tame pačiame sezone pasidabintų auksu ir sidabru?
(aut. Linas Šilkaitis)
Taip, tegul tai buvo ir mėgėjų lygos finalas, visgi jis buvo įsimintinas, nes jis tapo auksiniu. Pirmą kartą turėjau galimybę gyvai matyti auksą laiminčią savo palaikomą komandą, ir dar laiminčią viso labo vieno taško persvara! Kiek apmaudoka dėl išsprūdusio kito finalo, bet ne dėl to, kad jis buvo pralaimėtas, o dėl to, kad užuot važiavęs paskui savas į Vilnių, turėjau apsiriboti tiesiogine transliacija. Bet kokiu atveju, tai buvo smagi metų dalis! O ir tavo pačios žaidimas nepaliko abejingų, jog tu laisvai gali žaisti ir aukštesniame lygyje. Tiesa, vienas dalykas akis labai badė - tai 21 numeris. Po penkerių sezonų su 22 marškinėlių numeriu tai buvo taip neįprasta...
(aut. Linas Šilkaitis)
Užtat nuo spalio 9 dienos viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pagaliau atgavai savo numerį ir mano akys vėl atsigavo, stebėdamos tavo nugarą, grįžai į komandą, kurioje buvai praleidusi tris sezonus ir tapusi viena jos lyderių, bet va komandos žaidimas... Kle kle kle. Iš penkių rungtynių man stebint - nulis pergalių, nors dvejose susitikimuose pergalės buvo ranka pasiekiamos. Tikiuosi, paskutinį kartą gyvenime mačiau tave, patiriančią traumą. Gal ji ir nėra viena sunkiausių, bet matyti tave nešamą iš aikštės tikrai nelengva. Nelengvas, akivaizdu, bus ir visas likęs sezonas. Šį kaip nors reikės atkentėti, kadangi aukšti tikslai, deja, bet nepasiekiami. Tačiau kitą sezoną, jeigu tik komandos branduolys išsilaikys, jau būsite apsitrynusios, pergalių skaičius augs kas savaitę. Pasinaudodamas tribūna tą ir noriu pasakyti visai komandai: „aistės“, neišsibėgiokite ir būkite stiprios. Yra sirgalių, kurie visada Jus palaikys, kad ir koks būtų rezultatas, yra trenerių, kurie kasdien dirba vardan Jūsų. Jūs kasdien tampate vis geresnėmis, ir situacija nuo šiol tik gerės. Tikiu Jumis ir Jūsų jėga. Drauge mes galime daug, nes mes komanda - AISTĖS!
2. Utena Vilniuje. Kai žaidėja iš kito Lietuvos galo tampa artimesnė už visas kitas
(aut. Augustas Didžgalvis)
Ech... Tu turbūt neįsivaizduoji, kiek daug tu man reiški. Nors tau paskyriau ir praėjusį tekstą, negaliu apie tave neužsiminti dar kartą.
Kaip dabar menu kratymąsi į tavo gimtąją Uteną stebėti Moksleivių krepšinio lygos II diviziono finalinio ketverto rungtynių. Be abejo, važiavau ne šiaip stebėti, o palaikyti savų - pakruojiečių. Ir per pirmąsias rungtynes, kurios vyko būtent su šeimininkių komanda, vienas bandydamas perrėkti tikrai pakankamai aktyvius aistruolius nepalioviau stebėtis uteniškių "penkioliktos" žaidimu: kiek gali ta dvimetrinė išdarinėt ką nori, po velnių? O ištiksėjus keturiasdešimčiai minučių buvau vienintelis žiūrovas, kėlęs rankas į viršų - mes laimėjom! Faktas - Pakruojis yra stipresnis, ir su ta mintimi užmiršau ir apie tave, ir apie tavo komandos draugių replikas mano adresu. Tuo metu tikrai negalėjau numatyti, jog prabėgs kone šešeri metai, ir tave palaikysiu taip stipriai, kaip turbūt nieką kitą.
(aut. Augustas Didžgalvis)
Aikštelėje tave pagaliau pamačiau tik lapkričio 6 dieną. O pagal planą turėjau pamatyti gerokai anksčiau, dar metų pradžioje. Tačiau buvo žmonių, kurie to nenorėjo. Tiksliau, kurie nematė tau vietos komandoje. Atėjau, pamačiau, paplojau ir išėjau. Pergalė tai pergalė, bet ne to čia atėjau...
Austėėėjaaa, kuuur tuuu...
Iki šiol skauda širdį prisiminus, kaip stebėjau LKF taurės finalą tarp Utenos ir Sūduvos. Skaudėjo ne dėl žaidimo - toli gražu, su juo viskas buvo aišku. Skaudu buvo dėl to, kad taviškių triumfą stebėjau internetu. O juk turnyras vyko mano studijų mieste - Kaune... Labai nemalonus ir spaudžiantis jausmas buvo ir dėl komandos vadovų elgesio su tavimi. Iki šiol nesuprantu jų motyvų ir turbūt ir nesuprasiu. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo pačiai apsispręsti likti komandoje, kiek psichologinių jėgų tam teko paskirti. Ir akivaizdu, kad neklydai: juk sezoną vainikavo Lietuvos čempionės titulas!
Ką daryti, kai nenuvažiuoji palaikyt komandos? Tik printskrynint...
O nuo šio sezono pradžios viskas perėjo į dar aukštesnį lygį. Ne tik dėl krepšinio, bet ir dėl to, jog tegul ir skirtinguose universitetuose, bet esame kolegos - studijuojame tą patį dalyką. Labai džiaugiuosi dėl to, nes turėsime stimulą palaikyti ryšį ne viena skirtinga tema. Nors mes bendraujame gana retai, spėjau susidaryti įspūdį, jog esi labai darbšti pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse, atkakli, užsispyrusi, taip pat linksma, mėgstanti pajuokauti, nusimananti apie labai daug ką. Prie viso šito pridėkim krepšinį bei ūgį (kas mane pažįsta, žino, kodėl pabrėžiau būtent jį) ir gausime žmogų su kone visomis įmanomomis gerosiomis savybėmis. Tikiuosi, kad mes kada nors turėsime galimybę pabendrauti atskirai, akis į akį. Nujaučiu, jog tai būtų vienas iš įsimintiniausių bei smagiausių pokalbių, kuriuose tektų sudalyvauti.
(aut. Augustas Didžgalvis)
Grįžkime prie krepšinio. Nors atstovauji Vilniaus universiteto komandą, kuri rungtyniauja tiek Akvilės lygoje, tiek Lietuvos studentų krepšinio lygoje, Kaune iki šių metų pabaigos buvo numatytos viso labo vienerios VU rungtynės. Šitiek laukti po to, kai jau ir taip bergždžiai laukiau visą sezoną, ir pamatyti vos vieną mačą? Ačiū, ne. Pasinaudojau galimybe nuvažiuoti į Vilnių ir pagaliau pamatyti tave tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų. Ir aš tikrai nelikau nusivylęs, kaip tik priešingai - įklimpau dar giliau. Po to karto pasidarė akivaizdu - praleisti daugiau galimybių būtų tiesiog nusikalstama. Tuo būdu luktelėjau keletą dienų po egzaminų sesijos, kad pamatyčiau dar vienerias rungtynes, šį kartą jau Kaune. Teko nueiti na lieva ir sirgti ne už savąjį universitetą, tiesa, tam buvo pilnai pateisinama priežastis - tu. Stebėdamas rungtynes jaučiau, kaip jaudulys gniaužia gerklę. Ne tik dėl to, kad deficitas augo sulig kiekviena minute, bet ir dėl to, jog ir tau pačiai sekėsi pakankamai sunkiai. Teko ir griebtis už galvos, ir laikyti špygas, ir kelti rankas į viršų, ir ploti, skatinant tave ir komandos drauges. Gaila tik, kad nepavyko pabendrauti po rungtynių - ir kažkaip prasilenkėm, ir po to jau man reikėjo skubėti (ačiū VDU sporto centrui, įsikūrusiam tokioje fantastiškai strategiškai patogioje vietoje, kad iki reikalingos stotelės per dumblynę reikia eiti 20 minučių). Tačiau galimybių dar bus labai daug. Neabejoju, kad mes susitiksime daugybę kartų. Pamatysiu tave su legendiniu 22 numeriu, kuriuo rungtyniauja tik nuostabios krepšininkės, galbūt savo akimis pamatysiu atkovotų kamuolių rekordo pagerinimą, kuris priklauso tau (koks jis? Teisingai, 22). Ir pabendrausim, ir pasidžiaugsiu pergalėmis, ir palaikysiu sunkią minutę. Sėkmės tau didžiausios ir ateinančiais metais!
(aut. Augustas Didžgalvis)
3. Gimtasis miestas. Apmaudus iškritimas ir šuolis į viršų
(aut. Algis Padora)
Po pirmojo komandos sezono 2013/2014 metai, kuriame tragedijų buvo tiek, kad net nesinori prisiminti, kiti metai, be abejo, bus kiek ramesni. Tačiau ne kovos aikštelėje prasme - joje tradiciškai verda bekompromisinė kova. Šiemet mačiau aštuonerias jūsų kovas, iš kurių laimėtos šešerios. Vienas iš dviejų pralaimėjimų buvo patirtas per mano gimtadienį. Pralaimėti praleidus tritaškį paskutinę rungtynių sekundę...
Tai buvo paskutinės rungtynės, kurias mačiau tą sezoną. Tačiau ir nematant buvo tiek dramų, kad sunku net apibūdinti. Aštuntfinalio serija prieš ignaliniečius - namuose 100:103 po pratęsimo, išvykoje 83:87 pirmavus 38 minutes... Antrus metus iš eilės iškristi aštuntfinalyje tikrai nebuvo malonu. Bet kaip jūs pradėjote šį sezoną! Prisipažinsiu, neabejojau, kad būsite pirmojoje turnyrinės lentelės pusėje, bet kad iš devynerių rungtynių laimėsite aštuonerias, to tikrai nesitikėjau. Pasisekė pamatyti visas namų rungtynes, kuo taip pat labai džiaugiuosi. Mačiau ir vienintelį kluptelėjimą - nieko baisaus, visiems nutinka. Užtat kiti mačai buvo puikūs! Net ir švieslentei užfiksavus pakankamai didelę taškų atsargą nereiškia, kad rungtynėse nebuvo intrigos. Išvydau ir pratęsimą, ir ne bet kokį - pergalingą! Tose rungtynėse palikau ir balsą, ir delnus, ir kojas. Buvo verta! Ir bus verta ir visą likusį sezoną. Išlikusi sava chebra plius gerai į komandą įsilieję legionieriai lygu puikus lydinys, galintis įveikti bet ką. Taip ir bus. Lauksiu atkrintamųjų varžybų, kuriose jau tikrai pavyks praeiti pirmąjį etapą, o gal ir dar toliau. Šaunuoliai, vyrai!
(aut. Alvydas Žukauskas)
Baigęs pasakojimą apie savus, susivedžiau ir šiokią tokią savo statistiką:
Aplankytos rungtynės - 27;
Iš jų pergalingos - 15;
Pralaimėtos - 12;
Lyga, kurios rungtynėse apsilankiau daugiausia kartų - RKL;
Komanda, kurios rungtynėse apsilankiau daugiausia kartų - Pakruojo „Pakruojis-Lygumų ŽŪB“;
Teisėjų pasiuntimas garsiai - vid. 0,5 karto per rungtynes;
Teisėjų pasiuntimas mintyse - plius begalybė;
Spyriai į krepšio stovą - 1.
Kita statistika jau neaktuali, kadangi jos nevedžiau.
Taigi šie metai išties buvo įdomūs, turtingi įvairaus rango varžybomis, emocijomis, auksu, sidabru ir priešpaskutinėmis vietomis. Visi tie, į kuriuos aš kreipiausi - gerų atostogų ir lauksiu grįžtant į aikšteles. O pats jau dabar su nekantrumu laukiu to momento, kada per komandų pristatymą galėsiu atsistojęs ploti savoms ir saviems. Nes tai reikš, kad lieka vos kelios minutės iki ginčo kamuolio. Jį išmetus - sveikas, gyvenime, aš vėl čia!
Kartais pristinga žmonių, kuriems galima išsakyti tai, kas guli ant širdies. O kartais viskas priešingai: kada galvoje tiek daug minčių... bet jas norisi pasilaikyti sau tam, kad jos šildytų tiek ramią, tiek sunkią minutę. Tačiau be viso to yra trečias kelias. Jis apsprendžiamas dulkių nuvalymu nuo maigyklės, atsitraukimu nuo visų akmeninių rutulių, kuriuos anksčiau ar vėliau teks sukelti. Tai yra savo dar likusio smegenų tūrio atskleidimas šioje bekraštėje erdvėje. Čia užtenka vietos tiek pikiravimui ties padebesiais, tiek rausimuisi gilyn į mėšlavabalių namus. Ir kartais ateina tokių momentų, kada šis šunkelis takelis yra pats tinkamiausias. Mano žemėlapyje šįkart pavaizduotas jis.
Papasakosiu tau, gerbiamasai skaitytojau, jeigu tokių išvis bus, apie vieną neseniai įvykusią dieną mano pasaulyje. Duris užverti visada suspėsite, nė vienas čia nebus laikomas prieš valią ar prieš valstybės priimtus įstatymus. O tie, kurie pasiryžo - praveriu jums duris. Tik atsargiai, nes neišsiurbiau namų, nepažadu, kad išeisit tokie patys.
Ta diena įvyko visai neseniai. Nepasakosiu, kada, nes oficialiai tuo metu buvau kitoje vietoje. Taip pat nepasakosiu, kur. Tiesiog labai atsargiai praskleisiu paslapties šydą.
14 valandą užvėriau buto duris. Užsukau į kitoje asfaltuoto kelio pusėje esantį vieno plačiai Lietuvoje žinomo prekybos centro pastatą nupirkti vieno svarbaus atributo, be kurio vargu ar įmanoma įsivaizduoti šį pasakojimą. Vėl perėjus kelią, pasiekiau stotelę. Apsidairęs, ar neartėja koks nors BMW, su palengvėjimu įlipau į vielabraukį, kuris mane nugabeno į autobusų stotį. Ten, sprendžiant pagal įvykių logiką, nuvairavau save prie vienos tokių transporto priemonių. Atsisveikinęs su trimis eurais, gavau teisę prisėsti viduje. Prasideda kelionė į už 100 kilometrų esantį miestą. Į Jos miestą.
Bet šįkart - ne pas Ją.
Šįkart kelionė pašvęsta kitam žmogui, kurį taip seniai norėjau išvysti. Tą žmogų/moterį gyvai mačiau vieną kartą, prieš penkerius metus, sukoręs 145 kilometrus nuo gimtų namų. Ir tada keikiau baisiausiais žodžiais už tai, ką ji išdarinėjo su mano palaikoma komanda. Būčiau sutikęs, jog tą dieną ji būtų nežaidus. Tačiau viena lauke ne karė. Komanda nugalėjo. O dabar, prabėgus kone pusšeštų metų, jau važiuoju į kitą miestą. Ratas apsisuko. Važiuoju dėl jos.
Pagal planą turėjau ją pamatyti jau pernai. Tačiau pagalius į ratus kišo tam tikri asmenys. Neįvardindamas, kas jie tokie, pasakysiu: vienas jų žaidė, o vėliau treniravo tuometinę „Statybą“, o kitas rungtyniavo garbingą „Statybos“ istoriją nubraukusiame „Lietuvos ryte“. Suprantama, jog toje komandoje, kurios sudėtyje buvo ji, buvo pilna aukštesnio lygio krepšininkių, tačiau mano egoistiškos mintys man ramybės neduoda iki dabar. Kai komanda laimi 30 taškų sužaidus pusantro kėlinio, jau būtų galima pasidairyti ir į suolo galą. O kartais dar geriau. Prieš išvažiuojant į išvyką, vertėtų ją priimti į autobusą. Dėl šios priežasties nuplaukė du įmanomi pamatymai. O kartą tai neatsitiko ir dėl mano kaltės.
Kiek galima? Atėjo laikas taisyti klaidas.
Šešiolika valandų trisdešimt minučių. Išlipu viename iš dviejų Lietuvos miestų, kuriame kursuoja troleibusai. Vienas tokių mane po aštuonių minučių priėmė pas save. Nuvežė ten, kur ir nebyliai prašiau - į Saulėtekį.
Beje, man atvykus į šį miestą jame dar buvo šviesu. Žengiant jo gatvėmis jis tamsėjo. O jame pabuvus pusvalandį visiškai aptemo. Sutapimas? Galbūt...
Septyniolika valandų penkiolika minučių. Kiek nedrąsiai žengiu pro Saulėtekio alėjos 2 pastato duris. Dar nedrąsiau užlipu į antrąjį aukštą. Įsitaisau balkone. Laukiu pasirodymo.
Ir jo sulaukiau.
(atsiprašau dėl keptuvės lygio nuotraukų)
Taigi 100 kilometrų ir įskaitant miesto transportus pustrečios valandos į vieną pusę važiavau dėl antrosios pagal pajėgumą moterų krepšinio lygos rungtynių. Tiksliau, dėl vienos žaidėjos, atstovavusios aikštelės šeimininkių - Vilniaus universiteto komandą.
Jūs paklausite, kam visa tai?
Atsakymas - noras, didelis noras ir patriotizmas.
Moterų krepšinis Lietuvoje yra taip giliai nustumtas į antrą planą, kad vargu ar įmanoma nustumti dar daugiau.
Paklauskite bet kurio kauniečio, kokia komanda atstovauja Kauną Lietuvos krepšinio lygoje ir kas joje rungtyniauja. Gausite smulkiai išdėstytą atsakymą su sudėtimis, pozicijomis, galbūt netgi artimiausių namų rungtynių tvarkaraščiu. O po to paklauskite - kokia komanda atstovauja Kauną Lietuvos moterų krepšinio lygoje? Daugelis sutrikę tylės. Ir tai tinka pasakojant ne tik apie klubinį krepšinį, bet ir apie rinktinę. Taip, atsiras žinančių Kamilę Nacickaitę, bet tikrai ne dėl to, kaip ji rungtyniauja ar kokia jos statistika. (nors tokius žmones irgi iš dalies suprantu). O kas dar rungtyniauja? Vėl tyla.
Prisiminkime 1997 ir 2005 metus. Lietuva - Europos čempionė, „Lietuvos telekomas“ - Eurolygos bronzos medalių laimėtojas. O po to po truputį susidomėjimas moterų krepšiniu ėmė silpti. Panašu, jog iš tiesų teisūs tie, kurie teigia, jog mes mylime ne krepšinį, o save krepšinyje. Jeigu nėra pergalių - nėra ir susidomėjimo. O juk būtent kuo didesnio susidomėjimo reikia! Neabejoju, jog dėl to tikrai pakiltų žaidėjų motyvacija, atsirastų didesnis gazas pačių rungtynių metu, galbūt daugiau merginų pasirinktų sportininkių kelią. Ir tai galioja kalbant ne vien apie moterų krepšinį, bet ir apie kitas sporto šakas.
(du vaizdo įrašai, skirti visiems. Tiems, kas matė, prisiminimui, tiems, kas nematė, kad suprastų, ką prarado)
Galbūt aš esu kvailas, tačiau visiškai nesuprantu vyriškosios giminės atstovų. Paimkime bet kurias moterų krepšinio rungtynes. 10 žaidėjų vienu metu aikštelėje stengiasi, dirba, prakaituoja, dar 14 žaidėjų sėdi ant suolo ir jas ragina iš visos širdies. Kas gali būti geriau, negu stebėti šitokią kovą? Galų gale juk ir pasigrožėti galima. Patikėkite, tikrai yra į ką pasižvalgyti. O kur dar sportinis azartas... Moterų krepšinyje aistros ir noro nė kiek ne mažiau negu vyrų. O kas sėdi tribūnose? Giminės, draugai, pažįstami, komandų ir lygos vadovai... ir viskas.
Šias rungtynes, kuriose taip norėjau pabuvoti, įskaitant mane stebėjo penki žiūrovai. Didžiausia pagarba visiems keturiems likusiems.
O važiuoti buvo verta. Reginiu nenusivyliau.
Nors komanda, kurią palaikiau, buvo tikrai aukštesnio lygio, tačiau varžovės kovojo. Ne kartą teko paploti ir joms, kai jos vienu perdavimu atkirsdavo visą maniškių gynybą arba susispausdavo vietoje ir laiku. Nuo to azartas buvo tik didesnis, kai jos ne kartą panaikindavo, atrodo, ganėtinai solidžią taškų atsargą. O dar daugiau noro šaukti ir ploti atsirasdavo tada, kai į aikštelę žengdavo ji. Ta žaidėja, kurią po penkerių metų vėl galėjau matyti aikštelėje. Taip, pavyko ne viskas. Taip, buvo ir klaidų. Tačiau ko jau ko, bet pastangų ir kovingumo iš jos neišmuši net alkūnėmis. Neabejoju, jog tie reti piliečiai, kurie domisi moterų krepšiniu, apie ją dar išgirs. Tokių psichologiškai ir fiziškai tvirtų žaidėjų tikrai reta.
(statistikos mėgėjams)
Taigi rungtynės baigėsi maniškių pergale. Sunkesne nei tikėjausi, tačiau šio fakto jau niekas neatims.
O po rungtynių sekė eilinis patvirtinimas, kad pasielgiau teisingai, atvykęs čia.
Nuaidėjus finalinei sirenai paplojęs skubiai nusileidau prie sporto salės durų. Norėjau kiekvienai duoti penkis ir pasveikinti su pergale. Tiesa, neįvertinau to fakto, kad sporto salė turi dvejas duris...
Užtat įvertinau tą faktą, jog išėjimas iš pastato tėra vienas. Įsikūriau prie jo. Ir laukimas davė vaisių.
Žinote tą jausmą, kai kiekviena maža smulkmenėlė gali suteikti tiek šilumos, kad jos užteks dar labai ilgam? Kai kiekvienas ištartas žodis, kiekviena praleista minutė suteikia tiek vertės, kurios neįvertinsi jokiais pinigais ar papasakojimais? Taip pat buvo ir čia.
Mūsų pokalbis truko vos dvi-tris minutes. Tačiau verta važiuoti ir laukti net ir dėl tiek. Nors užversti galvą į viršų nereikėjo tiek daug, kiek tikėjausi (ūgių ir protų skirtumas maždaug penki centimetrai ne mano naudai), tačiau tas trumpas pokalbis buvo pilnas šilumos. Ir kai ko įteikimas bei apsikabinimas prieš kiekvienam pasukant savais keliais... Toks jausmas, tarsi vien dėl to būčiau atvažiavęs ir pagaliau tai gavęs. Net išėjęs į lauką ir vilkdamasis link reikalingos stotelės negalėjau nustoti šypsotis. Ir dabar negaliu, kol barškindamas klavišais rašau šiuos sakinius.
O važiuodamas atgal turėjau galimybę dar kartą realiai viską pergalvoti.
Visos tos, kurios tą vakarą pabuvojo aikštelėje ar šalia jos, yra vertos pagarbos.
Iš moterų krepšinio turtų neužgyvensi. Pasižiūrėti rungtynių ateina tik saujelė gerbėjų. Iš trenerių pagiriamųjų žodžių beveik neišgirsi, pastebimos tik klaidos ar silpnesnės pusės. Už aikštelės ribų pilna pagundų, kuriomis susiviliojus moterų krepšinio aukštumos taptų labai tolimos. Ir vis dėlto jos eina, dirba, stengiasi. Rungtynėse mes matome tik galutinį darbo variantą. Mes net nenutuokiame, kiek jos darbo įdeda treniruotėse, fiziniame pasirengime. Todėl mes turime bučiuoti kulnus visoms, kurios pasiryžta žengti šiuo keliu, nesvarbu, kokio lygio pirmenybėse jos žaistų. Dar labiau tai turėtume daryti trenerėms ir treneriams, kurie aukoja savo laiką, nervus, sveikatą, kad iš jų išspaustų viską, ką jos gali ir dar daugiau.
O kalbant apie mano palaikytos komandos varžoves apskritai reikėtų sustoti ir gerai viską apmąstyti.
Vilniaus universitetas žaidė su krepšinio klubu „Patriotės“. Šis klubas turi ir kitą pavadinimą, iš penkių žodžių. Lietuvos moterų kurčiųjų krepšinio rinktinė.
Net užima kvapą prisiminus, kaip jos iš paskutiniųjų stengiasi sušukti komandos šūkį. Kaip kartais tęsia ataką, nematydamos, jog teisėjai sušvilpė ir sustabdė laiką. Kaip jos ploja po taiklių metimų, nors komandos draugės tų plojimų neturi galimybės girdėti. Galų gale kaip jos apšilimo metu, sėdėdamos ant suoliuko, taip pat ir aikštelėje bendrauja gestų kalba.
(neieškokite garso, jo nėra. Tiesiog pasižiūrėkite)
Tai yra puikus pavyzdys visiems, kaip, atrodytų, neturint jokių galimybių daryti tai, kas tau patinka, vis dėlto įmanoma upę priversti tekėti į kalną. Jeigu dar kas nors išdrįsta skųstis, kaip jam sunku, kaip viena ar kita yra neįmanoma, arba nusprendžia tai, ko siekė, mesti, tokiam žmogui galima parodyti šias merginas. Be abejo, vyrų kurčiųjų krepšinio rinktinė nusipelno ne mažesnės pagarbos. Nekalbėsiu apie gaunamą finansavimą, mažą susidomėjimą ar dar ką. Tiesiog tokiems žmonėms norisi lenktis iki pat žemės už tai, ką jie daro, kaip jie vienas kitą palaiko, kaip stengiasi.
O pats supratau, kaip gerai padariau, kad nepakeičiau planų ir išsiruošiau į šią kelionę. Pasigrožėjau geru reginiu. Pamačiau kovą. Pamačiau pergalę. Pamačiau savo taip mėgstamą žaidėją. Pabendravau su ja. Turėjau unikalią galimybę išvysti komandą, kuri yra kitokia, nei visos kitos.
Svarbu tai, kad sezonas tik įsibėgėja. Turėsiu dar ne vieną galimybę pasigrožėti komandos ir atskirai vienos žaidėjos žaidimu.
Svarbu tai, kad tokių ir panašių istorijų turėtų būti dar ne viena.
