Ilgo teksto šįkart nebus.
Tiesa, jeigu kas nors tikitės optimistiškesnių minčių nei įprastai, paprašysiu baigti skaityti jau čia.
Jeigu kas nors ką nors tikitės suprasti, padarykit tą patį.
Nes rašysiu sau.
Ir rašysiu vėl apie tą patį, kaip visada.
Užaugusių ir subrendusių grūdų galima rasti tik vieną.
Baigėsi tai, kas truko ilgiau, nei pusantro tūkstančio dienų. Tai, kas man suėdė neišpasakytai daug nervų, o kas svarbiausia - laiko.
Pusantro tūkstančio dienų tikrai galima padėti kitur, nei padėjau aš.
Dalį to padėjimo galite matyti ankstesniuose postuose.
Taip. Gulbė išskrido su gulbinu, o gulbiukas liko krante, taip ir nepramokęs skraidyti. Skraidyti ne padebesiais, o taip, kaip reikia. Bet jis suprato, kad gulbę reikia paleisti. Tegul sau skrenda. Nenori - nereikia. Vis tiek prisimins, kai kažko reikės.
Bet daugiau tos pačios klaidos gulbiukas nebekartos. Jis pasižadėjo sau tvirtai. Sprendimas neatėjo per dieną, bet link jo eita kryptingai. Kartais dar žvilgsnis nukrypsta tolyn į horizontą, tačiau po to grįžta atgal į žemę. Dabar gulbiukas purvinas, apsilaužęs snapą, bet svarbu, kad gyvas.
Ir į tą pusę ilgesingas žvilgsnis paskutinį kartą nukrypo prieš kone du šimtus dienų. Dabar kartais irgi nukrypsta. Bet nebe ilgesingas, o daugiau ironiškas.
Atrodė, viskas bus gerai, atsikračius pagrindinio inkaro.
Kur tau... Šito durniaus gyvenime taip nebūna.
Panašu, jog gulbiukas skraidyti taip ir neišmoks.
Nematomų ir matomų kliūčių per daug.
O daugiausia jų - jo paties galvoje.
„Kai tiki, svajonės pildosi“ - taip viešai šneka daugybė gulbių.
Bet po to jos juokiasi iš nuoširdumo ir didžiulių pastangų.
Taip pat ir iš atvirumo. Žodžių, kurie rinkti ne vieną savaitę.
O didžiausią gyvenimo nuopolį paverčia pašaipa.
Kartais apskritai ignoruoja.
Gal taip tik dvi gulbės šneka?
Oi, pirmąją reikia užmiršti pilnai. Ji jau toli.
Doviduvanye, kaip sakoma.
Ups, vėl susimaišiau.
Negalima sakyti, kad viskas gulbiuko gyvenime blogai. Anaiptol - labai daug kas gerai.
Vien jau ši vasara kokia. Bus ką prisiminti dar likusį gyvenimą.
Bet va tas laimės sopratis...
Gali neturėti nieko ir būti laimingas. Gali turėti viską ir nejausti laimės.
Šituo konkrečiu atveju... Nėra pagrindinio gyvenimo tikslo.
Tiksliau, jis yra. Bet žuvo paskutinės viltys jį įgyvendinti.
Dar pusantro tūkstančio dienų paskandinti baloje gulbiukas nesiruošia.
O šimtai kitų, brendusių dar ankstesnėms nesibaigus, atsimušė į sieną. Minkštą, bet vis tiek sieną.
Aišku, smagu, kai viskas klostosi kardinaliai priešingai ankstesnei istorijai. Bet žinant, kad pabaiga bus ta pati, sparnai svyra.
Pinda tu pinda...
Vėl viskas susiraizgę į krūvą. Visos pilkosios ląstelės ir tai, kas iš jų likę.
Gordijaus mazgas.
Atrišti negali, bet gali perkirsti.
Užtat rankos tam nekyla.
Kol kas.
Ljubomora irgi žudo.
Vienas žingsnis pirmyn - keliolika metrų žemyn?
Galbūt.
O kodėl gi ne?
Tai jau nebūtų sensacija.
Iš tamsos į tamsą.
Kelias į naktį.
Atrodė, viskas bus gerai, atsikračius pagrindinio inkaro.
Kur tau... Šito durniaus gyvenime taip nebūna.
Panašu, jog gulbiukas skraidyti taip ir neišmoks.
Nematomų ir matomų kliūčių per daug.
O daugiausia jų - jo paties galvoje.
„Kai tiki, svajonės pildosi“ - taip viešai šneka daugybė gulbių.
Bet po to jos juokiasi iš nuoširdumo ir didžiulių pastangų.
Taip pat ir iš atvirumo. Žodžių, kurie rinkti ne vieną savaitę.
O didžiausią gyvenimo nuopolį paverčia pašaipa.
Kartais apskritai ignoruoja.
Gal taip tik dvi gulbės šneka?
Oi, pirmąją reikia užmiršti pilnai. Ji jau toli.
Doviduvanye, kaip sakoma.
Ups, vėl susimaišiau.
Negalima sakyti, kad viskas gulbiuko gyvenime blogai. Anaiptol - labai daug kas gerai.
Vien jau ši vasara kokia. Bus ką prisiminti dar likusį gyvenimą.
Bet va tas laimės sopratis...
Gali neturėti nieko ir būti laimingas. Gali turėti viską ir nejausti laimės.
Šituo konkrečiu atveju... Nėra pagrindinio gyvenimo tikslo.
Tiksliau, jis yra. Bet žuvo paskutinės viltys jį įgyvendinti.
Dar pusantro tūkstančio dienų paskandinti baloje gulbiukas nesiruošia.
O šimtai kitų, brendusių dar ankstesnėms nesibaigus, atsimušė į sieną. Minkštą, bet vis tiek sieną.
Aišku, smagu, kai viskas klostosi kardinaliai priešingai ankstesnei istorijai. Bet žinant, kad pabaiga bus ta pati, sparnai svyra.
Pinda tu pinda...
Vėl viskas susiraizgę į krūvą. Visos pilkosios ląstelės ir tai, kas iš jų likę.
Gordijaus mazgas.
Atrišti negali, bet gali perkirsti.
Užtat rankos tam nekyla.
Kol kas.
Ljubomora irgi žudo.
Vienas žingsnis pirmyn - keliolika metrų žemyn?
Galbūt.
O kodėl gi ne?
Tai jau nebūtų sensacija.
Iš tamsos į tamsą.
Kelias į naktį.
(А я хотел поговорить с кем-нибудь в темноте...)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą